katedra

kãtedra (gr. kathedra – rezidencija; kėdė), pagrindinė vyskupijos bažnyčia. Pamaldas joje laiko pats vyskupas, kiti aukštojo išsilavinimo pamokslininkai. Nuo IV a. prie katedrų, kaip vyskupų patariamasis organas, veikė aukštosios dvasininkų-kanauninkų kapitulos (kolegijos); nuo 826 popiežiaus Eugenijaus II nurodymu prie jų dar steigtos dvasininkams rengti aukštesniosios mokyklos (jas 1563 Tridento Susirinkimo nutarimu pakeitė kunigų seminarijos). Jeigu krašte buvo daugiau didesnių miestų, vienoje vyskupijoje galėjo veikti kelios katedros. Kryžiuočių ordino valstybėje buvo Sembos, Pamedės, Kulmo ir Varmės vyskupijos su savo katedromis. Didžiausiai Sembos vyskupijai (jos būstinė ir katedra nuo 1270 buvo Fischausene – Žuvininkuose) priklausė lietuvių apgyventos teritorijos. Planuota įsteigti katedrą ir Klaipėdoje naujajai Kuršo vyskupijai administruoti. Vienų šaltinių liudijimu, Klaipėdos katedra buvusi pastatyta pilies teritorijoje ar jos kaimynystėje prieš 1290, jai duotas Švč. Marijos vardas. Kitų nuomone (B. Jähnigo), katedros statusas suteiktas jau veikusiai Šv. Jono bažnyčiai. Naujos vyskupijos steigimas užsitęsė, vis dėlto 1290 vyskupas Edmundas von Wertas (Wörth) Klaipėdoje įkūrė kapitulą, kurią sudarė 6 Livonijos ordino broliai kanauninkai. Tačiau jau po 8 metų jis savo teisių į Klaipėdą atsisakė, o katedra perkelta į Windau (Ventspilį), vėliau – į Aisputę (dabar Latvija). Daugiau žinoma Karaliaučiaus katedra.

Albertas Juška

Iliustracija: Friedlando (Barta, 1990) katedra / Iš Rimanto Matulio rinkinio

Iliustracija: Žuvininkų (Semba, iki 1944) katedra / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968