kopų želdinimas

kopų želdinimas. Prūsijos kopos ir krantai tvirtinti pagal tam tikras taisykles ir metodus, patirtis kaupta daugelį metų. Dar XV a. tvirtinta Kuršių nerija prie Šarkuvos (ten nerija buvo siauriausia ir neaukšta). XIX a. pradžioje reikėjo sustabdyti keliaujantį nuo jūros smėlį, sutramdyti slenkančias kopas. 1768 Danzigo gamtos tyrinėtojų draugija paskelbė geriausio pasiūlymo konkursą. Witenbergo universiteto prof. J. D. Titiusas siūlė pylimą sutvirtinti žolėmis – smiltlendrėmis. Prūsijoje tai nebuvo didelė naujovė. 1770 jūrų kapitonas Jantzenas pasiūlė kopas apželdinti kaip matė darant Danijoje, tačiau susirgo ir darbų nepradėjo. 1771 iš Švedijos atvyko A. Lidstromas, atsivežė žolių ir atliko bandymą, tačiau Danzigo miesto valdžia tuos darbus nutraukė. 1800 Prūsijos valdžia suskato visomis išgalėmis gelbėti pietinės nerijos dalies Šarkuvos, Rasytės, Kuncų kaimus, šią užduotį pavedė danų kilmės mokslininkui S. Björnui. Jis siūlė kopų slinkimą stabdyti užtvaromis, jas apsėti vietinėmis žolėmis. Užtvaros – lentinės tvoros su tarpais, krūmų užtvaros, tankių šakų gaudomosios užtvaros, priešaudrinės užtvaros, kryžmiškai sudėtų šakų tvoros. Taip tvirtintos kopos Danzige, kurtas apsauginis kopagūbris Aismarių nerijoje ir Kuršių nerijos pietinėje dalyje. 1825 Georgas Davidas Kuwertas, tuometinis Nidos pašto viršininkas, pradėjo miško želdinimo darbus Nidos apylinkėse. 1883 Gerhardtas apželdino Urbo ir Angių kopas Nidoje. Pylimo vakariniame šlaite sodino pajūrinę smiltlendrę (Ammophyla arenaria), o rytiniame – smiltyninę rugiaveidę (Leymus arenarius). Per 2–3 metus susidarė pakankamas dirvožemio sluoksnis, į kurį buvo galima sodinti karklus ir kitus smėlio grunto krūmus. Pirmiausia kopagūbrys sutvirtintas apželdinant kopas prie Kranto ir Šarkuvos. Kiek vėliau tvirtintos kopos ties Rasyte, Nida, Preila, 1889 – Bruchbergo kopa. Vėliausiai želdinant imta tvirtinti smėlynus tarp Juodkrantės ir Smiltynės. Želdintojais dirbdavo apie 600–800 žmonių, daugiausia moterys. Joms tekdavo daryti iš stulpelių sukaltus kvadratinius užtvarus, vėliau – pintus iš spygliuočių medžių šakų. Užpusčius smėliui stulpelių ar žagarų kvadratus, juose būdavo kasamos 30–40 cm gylio duobutės. Į jas krėsdavo molį bei pelkėtą dirvožemį. Duobutėse sodindavo giliašaknes smėlyno žoles. Darbams vadovavo patyrę kopų sulaikymo, tvirtinimo ir želdinimo žinovai Krauzė, Karlas G. Hagenas, Senftlebenas, Wilhelmas F. Epha, Šivekas ir kiti. Visame Kuršių nerijos jūriniame krante kopagūbrio kūrimo darbai buvo baigti 1904 kaip ir didžiųjų kopų 2/3 apželdinimas. XX a. pr. kopagūbrio tvirtinimo ir želdinimo darbai sulėtėjo, per Pirmąjį pasauliniį karą daug sutvirtinimų buvo išardyta. Merkelis, Klaipėdos kopų inspektorius, atvykęs apie 1927, Klaipėdoje rado visiškai apleistas kopas. Prijungus prie Lietuvos Respublikos Klaipėdos kraštą drauge su šiaurine Kuršių nerijos dalimi, darbai atsinaujino. Darbams skirta po 60 000 Lt kasmet. 1931 ypač gerai tvarkytos ir prižiūrėtos Smiltynės prieškopės. Tada tvirtinimo darbus atliko speciali Klaipėdos uosto inspekcija. 1951 prasidėjo planingi apsauginio kopagūbrio tvirtinimo darbai, kuriems vadovavo M. Daujotas.

L: Bezzenberger A. Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner. Stuttgart, 1889.

Vytautas Minkevičius

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Sulaikytas kopų smėlis ties Juodkrante. Atvirukas, XIX a. pabaiga / Iš Aldonos Balsevičienės rinkinio

Iliustracija: Po smėliu palaidotas dirvožemis, 1997

Iliustracija: Kopų želdinimas, apie 1939 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Kopų želdinimas, 1895 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo