Baltija

Báltija, Báltijos jra (lot. mare Balticum; latv. Baltijas jūra, anksčiau Liela jūra; kuršių kopininkų Jūre; vok. Ostsee, anksčiau Sarmatisches Meer ir Suevisches Meer; danų Ostersö; šved. Ostersjön; est. Lääne meri; suom. Itä meri; rus. Baltijskoje more; lenk. Morze Bałtyckie, Bałtyk; angl. Baltic Sea), giliai į sausumą įsiterpusi vidinė jūra, Atlanto vandenyno dalis. Dabartinį pavidalą įgavo pasibaigus paskutiniam ledynmečiui ir iškilus ledo įspaustam dugnui iki dabartinio lygio tarp 6000 ir 2500 m. prieš Kristų. Pagrindinė jūros kryptis yra iš pietų į šiaurę, tačiau vakarinėje dalyje, nuo Danijos salų iki Vyslos ir Nemuno žiočių, jūros ašis yra maždaug iš vakarų į rytus. Šiaurinėje dalyje skaidosi į Botnijos, Suomių ir Rygos įlankas. Su Šiaurės jūra jungiasi sąsiauriais: Didžiuoju ir Mažuoju Beltais tarp Danijos salų ir Eresunu tarp Danijos ir Švedijos. Ilgis nuo sąsiaurių iki Botnijos įlankos šiaurinio galo 1800 km, vidutinis plotis 280 km. Bendras Baltijos tūris 22 190 km³, tačiau atsižvelgiant į plotą jis nedidelis (415 tūkst. km² su Danijos sąsiauriais), nes vidutinis gylis sudaro tik 56 metrus. Giliausia vieta (459 m) į šiaurės vakarus nuo Gotlando salos. Vandens apykaitai su Šiaurės jūra svarbūs du didesni giluminiai baseinai: Bornholmo į rytus nuo Bornholmo salos ir Gotlando baseinas su gyliais, didesniais kaip 100 m; maždaug per vidurį tarp Latvijos bei Lietuvos krantų ir Gotlando jos nutįsta į pietvakarius link Gdansko įlankos. Šiaurinėje dalyje ta gelmė nusitęsia Suomių įlankos kryptimi iki Estijos salų ir juosia Gotlando salą iš vakarų. Kitos pažymėtinos gilumos: Dancigo baseinas į šiaurę nuo Dancigo įlankos ir du baseinai Botnijos įlankoje. Druskingumas 2,5–10‰. Po dugnu yra naftos ir dujų telkinių. Baltijos jūros intakai Klaipėdos apskrityje: Rąžė, Cypà, Gaigalùpė, Pãšaltinis, Rèkė, Týdiko upelis; Kušių marios ir jų intakai; Semboje: Pabtų upelis, Alknkė, Rantavà, Rūsė, Gaũsupė, Skinà, Lasà ir Kragà. Kaip gintaro šaltinis Baltijos jūra buvo žinoma jau romėnams. Baltijos vardą pirmą kartą mini graikų mokslininkas Eratostenas apie 220 m. pr. Kr. paskelbtame navigaciniame žemėlapyje – Baltia. Romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis (23–79) gamtos istorijos veikale mini didelę salą Balcia, Baltia (Historia Naturalis, IV, 95). Pati jūra mare Balticum ir jos įlanka sinus Balticus pirmą kartą paliudytos Adomo Bremeniečio XI a. kronikoje Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum, IV, 10. Baltijos vardo kilmę mėginta aiškinti seniai ir įvairiai. Adomas Bremenietis jūros vardą kildino iš lotynų balteus, -um – juosta, diržas. Naujesniais laikais italų kalbininkas Giuliano Bonfante teigė, kad balt- yra ilyrų žodis (ilyrai senovėje gyveno baltų kaimynystėje), išlikęs albanų kalboje baltė –purvas, dumblas. Latvių kalbininkas Ernstas Blesė, remdamasis Balt- šaknies latviškais vietovardžiais ir vandenvardžiais Baltinava, Baltapurvs, Baltiņiu ezers ir kitais, Baltiją laikė baltų kalbos žodžiu. Baltistas Ernstas Fraenkelis sieja vardą su lietuvių balà, senovės slavų blato – bala, pelkė ir su jų giminaičiais – lietuvių báltas, bálti, bãlas, latvių bats, bãls – išbalęs. Lituanistas Pranas Skardžius irgi sieja Baltiją su lietuvių balà – pelkė, slavų bloto – bala, pelkė, raistas, dumblas, purvynas, kūdra, ežeras ir bãlas, báltas, pridurdamas, kad bala gali būti pavadinta nuo baltos spalvos arba priešingai, veikiau balta spalva nuo balos ʼpelkėsʼ, tai rodo, pvz., mūsų mulvė – pelkė, liūnas, purvynas, dumblas šalia būdvardžio mulvas – rausvas, gelsvas ir kita. Vėliau šalia baltas, balta formaliai galėjo atsirasti ir Baltija.

Vilius Pėteraitis

Povilas Almis Mažeika

Iliustracija: Mažoji Lietuva ir Tvanksta. Geografinė padėtis

Iliustracija: Žvejai Baltijos jūroje / Iš Petro Babicko knygos „Gintaro krantas“, 1958

Iliustracija: Baltijos jūra prie Olando kepurės, mėgstama klaipėdiečių poilsio vieta, apgaubta legendomis (akmuo neišlikęs), 1978