kopos

kõpos, vėjo supustytos smėlio kalvos arba kauburiai smėlėtuose pajūriuose, paežerėse, paupiuose, zandrinėse lygumose. Seniausios žinomos pajūrio kopos pradėjo formuotis prieš 5000 metų. Kopų užuomazgomis galėjo būti didelis akmuo, smėlį mėgstantys augalai, kupstas, krūmas. Žinomiausias kopų kraštas – Kuršių nerija. Dabartinės kopos ten susidarė per pastaruosius 200–250 metų. 1760–1830 buvo intensyviausias naujos kopodaros Kuršių nerijoje etapas. Būna: pastoviosios, keliaujančiosios, kranto, pajūrio, senosios kopos. Pastoviosios dar skirstomos į kaubrėtąsias, pavienes, apželdintąsias. Keliaujančiosios – į parabolines, barchanus. Kaubrėtosios kopos susidaro taisyklingas kopas iškraipius augalams. Tokios yra Juodkrantės ir Pervalkos kopos (Mirusios kopos) – Kuršių nerijos didžiojo kopos gūbrio ruožas nuo Avių kalno iki Agilos įlankos pietinės pakrantės; geologinis paminklas. Ilgis 9,5 km, plotis 470–1000 m, didžiausias aukštis 53,1 m. Lėkštas, ilgas vakarinis šlaitas, plati viršukalnė ir pakopinis neaukštas nuobirų šlaitas. Daugiausia apaugusios smėliažolėmis, kai kur – krūmokšniais, pušelėmis. Iš apželdintųjų kopų minėtinos dar XIX a. apsodintos medžiais didžiosios Kuršių nerijos kopos. Jos driekiasi rytiniu nerijos pakraščiu, plotis 0,4–1,2 km, vidutinis aukštis 30 m. Kopagūbrį kerta defliacinės raguvos, kloniai. Per šiuos pažemėjimus smėlis keliavo marių link ir formavo ragus. Pavienių kopų liko kai kuriose nerijos vietose (prie Rasytės, Bulvikio rage). Kupros – viršūnės: Lybio kalnas, Raganų kalnas, Ievos kalnas, Avių kalnas, Kirbsto kalnas, Preilos kalnas, Sklandytojų kopa, Kapinių kalnas, Efos kopa, Šleivakalnis ir kiti. Kranto kopos susidaro jūrų ar ežerų krantuose. Išilgai Baltijos kranto visu pajūriu eina pylimo pavidalo žolėmis apaugęs prieškopių gūbrys (70–90 m pločio, 12 m aukščio). Jo užuomazgos – pajūrio smėlio ruzgos, vėliau kurtas dirbtinai. Senosios kopos susidariusios istorinėje arba geologinėje praeityje (pvz., Kuršių nerijoje prieš daug amžių susiklostė parabolinės kopos). Keliaujančiosios, slenkančiosios, pustomosios kopos – įvairaus dydžio lanko pavidalo smėlio gūbriai. Genamos vėjo nuo jūros, slenka iš vakarų į rytus, vasarą lėčiau, kitais metų laikais greičiau, išlaikydamos savo formą. Kuršių nerijoje iškirtus miškus, vėjai nekliudomi nešė pajūrio smėlį, susidarė sąlygos kopoms keliauti. Tai sukėlė didelį pavojų augalijai, ištisiems kaimams. Jų buvo tarp Juodkrantės ir Pervalkos, tarp Nidos ir Pilkopos, tarp Pilkopos ir Rasytės, tarp Rasytės ir Šarkuvos. Bendras jų ilgis per 35 km. Kopų aukštis siekdavo 67,2 m (pvz., Senosios smuklės kopa 1975), o aukščiausia viršūnė iškilo iki 76 m (1966) į pietus nuo Nidos. Pustomų kopų ruožas ties Parnidžio ir Grobšto įlankomis vadintas Nidos baltosiomis kopomis, Baltosiomis kopomis, Nidos kopomis, Parnidžio kalnais. Šis ruožas, buvęs gražiausias iš pustomųjų kopų, geologinis paminklas, vis mažėjo, jame padaugėjo kaubrų, defliacinių vagų, kopos lėkštėja ir nyksta. Barchanai, akumuliacinė, pasagos pavidalo kopa, kurios ragai nukreipti pavėjui. Jie susidarė lygioje palvėje iš skersinių kopagūbrių ar pavienių kopų. Raistakalnis ties Rasyte – buvęs tipiškas barchanas. Parabolinės kopos ragai nukreipti prieš vėją. Jų liekanų yra Juodkrantėje ir Nidoje (Skruzdynėje). Kopų aukštis buvo apie 30–40 m. Litorinos jūros laikotarpiu jose augo lapuočiai, o keičiantis klimatui, įsigalėjo spygliuočiai.

Kopų tyrinėjimo istorija. Pirmieji darbai apie Kuršių nerijos reljefą pasirodė XIX a. viduryje (Gottliebas Berendtas, 1869). Jis pirmasis aprašė Kuršių nerijos kopas, bandė tyrinėti jų susidarymą, plėtimąsi ir tolesnį slinkimą rytų kryptimi. H. Vichdorfas domėjosi keliaujančiosiomis kopomis, jų greičiu ir judėjimo veiksniais. 1885 N. Sokolovo monografijoje aprašoma kopos, jų susidarymas, judėjimas, dalelių judėjimo veiksniai. F. Eksneris (1928) tyrė keliaujančiųjų kopų eolinių formų susidarymą ir kitimą, smėlio bangų ir kopų keliavimą. Pokariu daugiausia šioje srityje nuveikė Vytautas Gudelis, M. Daujotas, V. Lukošius, R. Krištopavičius, J. Stanius ir kiti. Senasis žodis kopos kilmės ir reikšmės požiūriu sietinas su liet. kopti „kauptis į krūvą ar rausti į krūvą“. Dar kopų želdinimas.

L: Zweck A. Die Bildung des Triebsandes auf der Kurischen und der Frischen Nehrung. Königsberg, 1903; Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. V., 1998; Heimatatlas für Ostpreussen. Leipzig, 1927.

Vytautas Minkevičius

Augustinas Linčius

LE

Iliustracija: Vėjo pėdsakai kopose. Atvirukas, iki l939 / Iš Aldonos Povilaitytės rinkinio

Iliustracija: Negyvosios kopos, apie 1939 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv) 

Iliustracija: Briedžiai Kuršių nerijos palvėje, apie 1936 / Iš Buračų šeimos archyvo

Iliustracija: Piešinys „Kelias per kopas“ / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo