Kuršių marios

Kušių mãrios, Kuršių marės, Kuršmarės, Marės (vok. Kurisches Haff; rus. Kuršskij zaliv), trikampio formos lagūna Baltijos jūros pietrytiniame pakraštyje, kurią nuo jūros skiria Kuršių nerija; didžiausia Baltijos jūros lagūna. Plotas 1584 km², ilgoji ašis 93 km, trumpoji – 46 km. Kranto linijos ilgis 324 km. Vidutinis gylis 3,7 m, giliausia vieta ties Alksnyne apie 7 m. Vandens tūris 6,0 km³. Kuršių marios skirstomos į 3 dalis: šiaurės, vidurio (Vidmares) ir pietų (Budumą).

Krantai ir dugnas. Kuršių marių krantuose išskiriami šie ruožai: vakarų akumuliacinis (būdingas eolinis reljefas, didelės smėlio nešmenų atsargos) su gausybe kyšulių – ragų; į pietus nuo Klaipėdos nusidriekęs smėlingas krantas, pereinantis į Tyrų bei Svencelės pelkes; ruožas Kintai–Ventė (ardomas moreninis) su paplūdimiais iš smėlio ar kriauklių; Nemuno deltos šiaurinė dalis, turtinga upės nešmenų, aktyvūs biogeniniai procesai. Kuršių mariose yra 2 dideli kyšuliai: Ventės ir Liekų ragai; 2 didelės įlankos: Kniaupa ir Gaurinė. Dugnas gana vienodas, ypač pietinėje dalyje. Čia yra 3 nedidelės seklumos, žymiausia – Labagaršva. Sudėtingiausias dugno reljefas yra Vidmarėse. Gylis 3–4 m; yra seklumų: Kalva, Akmenė, Ežia. Sekliausia yra marių šiaurinė dalis. Jos rytiniu pakraščiu nusidriekia plokščia povandeninė smėlėta lyguma, vadinama Krantu. Gylis 1–2 m. Vakarinėje dalyje, palei Kuršių neriją, tęsiasi 3–5 m gylio povandeninė rina – Panerijos duburys. Tai laivybos farvateris. šiaurės marių dalis baigiasi ties Kiaulės nugara prie Klaipėdos. Kuršių marių dugne, ypač šiaurinėje ir vidurinėje dalyse, gruntas daugiausia smėlingas. Dumblingos nuosėdos dengia beveik visą pietinę dalį ir visus marių pagilėjimus. Priekrantėje išilgai Kuršių nerijos vėjas pripusto kopų smėlio. Ties pietiniu krantu, Rasyte ir apie Ventės ragą dugne yra moreninio priemolio ir riedulių.

Hidrologinis režimas. Upės kasmet atneša vidutiniškai 22,2 km³ vandens (dar Kuršių marių intakai), iš kritulių prisirenka 1,27 km³, per Klaipėdos sąsiaurį iš jūros įteka 5,5 km³, iškrinta kritulių 1,3 km³. Iš Kuršių marių per metus išgaruoja 1,1 km³, į jūrą nuteka 27,8 km³ vandens. Vanduo Kuršių mariose per metus pasikeičia vidutiniškai 4,7 karto. Stipriausia jūros srovė į marias susidaro pučiant audringiems vakarų, šiaurės vakarų ir šiaurės vėjams. Atvirose mariose didžiausias bangų aukštis siekia 2,5 m. Pavasarį Kuršių marių vandens lygis būna aukštesnis už jūros lygį ties Rasyte 15 cm, Klaipėdos sąsiauryje 3,6 cm. Absoliuti lygio svyravimo amplitudė pietinėje dalyje, ties Rende (1935–65), siekė 218,6 cm, o Klaipėdos sąsiauryje 241 cm. Pradedant nuo 1811 prie Kuršių marių veikė per 20 vandens matavimo stočių, iš jų 13 marių krante (2 Klaipėdoje, Stariškėse, Lūžijoje, Ventėje, Rendėje, Krante, Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje, Juodkrantėje, Alksnynėje, Kopgalyje), 8 – į Kuršių marias įtekančių upių žiotyse (Klaipėdoje, Smeltėje, Dravernoje, Uostadvaryje, Skirvytėje, Karklėje, Tovėje, Gilijoje).

Terminis ir cheminis režimas. Ryškių ir pastovių temperatūros, mineralizacijos ir biogeninių elementų skirtumų nesusidaro. Giedromis ir ramiomis vasaros dienomis pakraščiuose vanduo įšyla iki 25 °C. Vidutinė metinė vandens temperatūra, einant iš pietų į šiaurę, žemėja. Marios užšąla gruodžio mėnesio antrojoje pusėje. 1911–1972 ledo danga vidutiniškai išsilaikė 110 dienų per metus. Ledas kartais būna lygus kaip stiklas. Seniau tokiu ledu važinėdavo ledrogėmis. Dar XX a. pradžioje marių vanduo buvęs švarus – jį gerdavę žvejai.

Augalija ir gyvūnija. Vandens augalija gausiausia ir įvairiausia rytiniame ir pietų pakraščiuose, užutekiuose. Čia ji sudaro makrofitų (vandens lelijų, lūgnių, meldų, nendrių) dideles juostas. Rasta 114 augalijos rūšių, 176 – fitoplanktono. Paplitę titnagdumbliai, žaliadumbliai ir melsvadumbliai. Zooplanktono ir dugne gyvenančių bentosinių gyvūnų aprašytos 108 formos. Kuršių mariose ir Nemuno deltoje yra 50 rūšių žuvų, priklausančių 16 šeimų.

Dar skaitykite Kuršių marių žuvys.

Žvejyba. Kuršių marių ir Nemuno deltos pakrantės gyventojai žvejojo nuo senųjų laikų. Nidos akmens amžiaus gyvenvietėje rasta karšių, lašišų kaulų, tinklo atspaudų, akmeninių tinklo pasvarų. Laisvos žvejybos teisę nuo Ventės rago iki Baltijos jūros 1362 turėjo Klaipėdos miestiečiai.

Dar skaitykite: Kuršių marių žvejyba, Kuršių marių ir Nemuno deltos žvejybos įrankiai.

Laivyba. Kuršių marių laivyba sunki ir pavojinga. Staiga pakilęs vėjas sukelia bangas ir nustumia laivus į pavojingas seklumas. Ypač pavojingas Ventės ragas, aplink kurį eina kelias iš Nemuno į Klaipėdą, nes čia akmenuotas dugnas. Laivybai apsaugoti Kuršių marių krantuose pastatyta daug krypties ženklų ir keli švyturiai: Uostadvaryje, Ventės rage ir Nidoje. Seniau vytinės nukentėdavo seklumose, o sieliai suduždavo ties Ventės ragu. Laivybai apsaugoti iškasti dirbtiniai kanalai išilgai rytų kranto: Pričkagrabė (vok. Grosser Friedrichsgraben) ir Klaipėdos kanalas (Karaliaus Wilhelmo). 1931 vokiečiai svarstė sumanymą prakasti Kuršių neriją ties Šarkuva. Perkasas turėjo būti su šliuzu ir apsaugotas molais iš abiejų pusių. Dėl aukštos kainos sumanymas atmestas.

Dar skaitykite Kuršių marių valtys ir valtelės.

Geologinė raida. Kuršių marios užima dalį Lenkijos–Lietuvos sineklizės. Kristalinis pamatas yra apie 2000 m gylyje. Kvartero nuosėdų storis vietomis siekia 130 m. Atsitraukus paskutiniam ledynui, čia telkšojo užtvenktiniai ledyniniai ežerai. Kuršių marios susidarė Litorinos jūros stadijoje, prieš 5000 metų. Susiformavusi Kuršių nerija atskyrė nuo jūros nemažą įlanką (pietinė marių dalis) ir Nemuno deltą. Kaupiantis nešmenims rytinėje dalyje atsiskyrė Krokų Lankos ežeras, susiformavo priekrantinės pelkės. tyrimo istorija. Geologinius, hidrobiologinius, hidrometeorologinius tyrimus pradėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje J. Schumannas, J. Kressas, G. Berendtas, H. Wichdorfas, O. Meißneris ir kiti. 1931 pasirodė išsamūs O. Pratje darbai apie Kuršių marių dugno nuosėdas, G. Marre tyrė Kuršių marių stintas ir starkius, jų žvejybą. Po Antrojo pasaulinio karo Kuršių marias tyrinėjo lietuviai. Kuršių marių baseino paleogeografijai daug darbų paskyrė Vytautas Gudelis, Meilutė Kabailienė-Chomskytė, Rimvydas Albinas Kunskas, hidrologinį režimą tyrinėjo Eduardas Červinskas, Juozas Dubra, hidrobiologiją – I. Gasiūnas, J. Maniukas, A. Kublickas, A. Bubinas ir kiti, dugno nuosėdų pasiskirstymą – Marijonas Repečka, sedimentinius procesus – Olegas Pustelnikovas ir kiti, krantinius procesus – Vaižgantas Kirlys, R. Žaromskis ir kiti. Kuršių marių vardas minėtas 1366 Kursche hap, kurio Kursche sietinas su tautovardžiu kuršiai. Casparo Hennenbergerio teigimu, Kuršių marių ankstesnis pavadinimas buvęs Kartena (Curtono). Vėlesnis Kuršių marių vardas XIII a. pradėtas vartoti Kuršo vyskupo, užkariavusio Kuršių žemes.

L: Kuršių marios. V., 1978. t. 1, t. 2; Žaromskis R. Okeanai, jūros, estuarijos. V., 1996, p. 244–293; Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. V., 1998.

LE

Vilius Pėteraitis

Algirdas Rainys

MLFA

TLE

Iliustracija: „Prie Gilijos“, iki 1945 / Iš Evos Labutytės rinkinio