Nemuno delta

Nẽmuno dèlta, aliuvinė lyguma tarp Vilkyškių kalvagūbrio ir Kuršių marių. Ribojasi su Priegliaus žemuma pietuose, o šiaurėje – su Vakarų Žemaičių nuolaiduma ir Ventės–Kintų gūbriu. Nemuno deltos upių tinklą sudaro: 3 upynai – Nemuno, Minijos ir Nemunyno; atitrūkusios atšakos, virtusios savarankiškais upeliais (Šalteikė, Varžė, Grybas, Alga, Rungulė, Karklė, Akmena), upinės kilmės ežerai (pvz., Kurmežeris, Užlenkė, Sennemunė), kanalai, sausinimo grioviai, vietiniai upeliai (pvz., Gėgė) bei gretimų rajonų upės, kurios Nemuno deltą vagoja žemupiais. Nemuno delta pelkėta, krūmokšniais apaugusi lyguma, vos pasvirusi iš rytų į vakarus, kur vyrauja pievos, švendrynai. Rytinėje dalyje jos paviršius yra 6–8, viduryje – 4–5, o pačiame pamaryje 0,5–1,5 m virš jūros lygio. Skirvytės kairiojo kranto įduboje bei Pelintakio saloje yra žemiausios Nemuno deltos vietos. Nemuno–Rusnės–Skirvytės vandens arterija skiria Nemuno deltą į 2 dalis – kairiakrantę ir dešiniakrantę. Kairiakrantė delta didesnė, jos didelė dalis apjuosta apsauginiais pylimais, sukultūrinta, todėl dideli potvyniai jai beveik negresia, deltos augimo procesai nebevyksta. Dešiniakrantės deltos didžioji dalis iki šiol stipriai veikiama potvynių, joje didelius plotus užima užliejamos pievos, nusėda nešmenys. Vandens lygio svyravimus lemia Nemuno nuotėkis, patvankos, kylančios pučiant nuo jūros stipriam vėjui, bei ledonešio metu dažnos ledų sangrūdos. Didžiausi būna pavasario potvyniai. Šį laikotarpį vadino šaktarpiu. Potvyniai dažnai padaro daug žalos žemės ūkio polderiams, keliams, elektros linijoms.

Algirdas Rainys

Iliustracija: Nemuno deltoje valtimis plaukdavo į ganyklą pas gyvulius, iki 1944 / Iš MLEA -reikia apipjauti

Iliustracija: Nemuno deltoje, Lujos kaime plaukdavo upeliu pro sodybas, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv).

Iliustracija: Nemuno delta. Pakalnės upė Rusnės saloje, 1954