Kuršių marių žvejyba
Kušių mãrių žvejýba, ilgaamžis verslas. Dar naujajame akmens amžiuje žvejų gyventa Kuršių nerijoje, Nemuno deltoje ir Sembos pamaryje. Kol Kryžiuočių ordinas nenukariavo prūsų ir vakarinių lietuvių, mariose žvejojo sembai ir skalviai. Vėliau daugėjo kuršių ir vokiečių žvejų. XIX a. mariose žvejojo lietuviai, kuršiai ir vokiečiai. Dar XX a. pradžioje marių žvejai gyveno ir žvejojo kaip senovėje. Jie puikiai išmanė savo amatą, laivų statybą ir laivybą. Upėmis ir marių pakraščiais plaukiota luotais, eldijomis, pergais ir kuršvaltėmis, kiudelvaltėmis.
Kuršių marių žvejyba ir žuvų ištekliai reguliuoti jau XIII a. – tada žvejai stropiai vykdydavo senųjų prūsų dvasininkų (vadintų sigonotais, arba žiniais) nurodymus, kur ir kokią dieną reikia žvejoti. 1378 išleisti įstatymai, draudę žvejoti priekrantėje per nerštą, naktį, perpardavinėti žuvis, žvejoti tankiais tinklais, vasarą statyti tinklus vieną nuo kito ne tankiau kaip per 100 žingsnių, žiemą – per 40 žingsnių. Pakrančių gyventojams teikta įvairių privilegijų. Dideles privilegijas gaudavo tie, kurių žemės ribodavosi su mariomis. Jomis 28 Nidos žvejų šeimos naudojosi nuo viduramžių iki pat XX amžiaus. Žvejus kontroliavo žvejybos prievaizdai – fišmeisteriai. 1410 Kuršių marias prižiūrėjo net 39 prievaizdai. Jie rūpinosi ir vandens švara. Miestų privilegijose minėtos ir žūklės priemonės. Tinklai buvo kelių rūšių: pakrančių, lašišiniai, unguriniai ir kiudeliai. Jų skaičius valtyje buvo ribotas. Žvejota pasistačius būdą (pastatą) ant kranto, iš valties ir pakrantėje. Nustatyti mokesčiai už sugautas žuvis. Šilokarčemos smuklininkui Georgui Talatui 1511 suteikta teisė laisvai žvejoti žieminiais tinklais Kuršių mariose. 1567 Prūsijos valdžia išleido pirmą potvarkį, draudžiantį gaudyti žuvis tankiais velkamaisiais tinklais. T. p. 1578 paskelbė karalius Steponas Batoras Lenkijos ir Lietuvos valstybei priklausiusioje Aismarių dalyje. 1589 I 30 išleistos pirmosios Kuršių marių žvejybos taisyklės, jose nurodyta, kaip žvejoti ir realizuoti sugautas žuvis, kaip ir kada pamaryje medžioti bebrus, ūdras ir kirsti medžius upių pakrantėse. Taisyklės kategoriškai draudė per žūklę pyktis, keiktis, per religines apeigas gaudyti ir pardavinėti žuvis. Reikalauta, kad Rusnės, Labguvos ir kitų vietovių fišmeisteriai tinkamai prižiūrėtų žuvų perėjas į nerštavietes upėse, atsitikus nelaimei, kreiptųsi pagalbos į krašto valdytoją ir gyventojus. Šios Kuršių marių žvejybos taisyklės yra seniausios visoje Europoje. Kuršių marių baseino antrosios žvejybos taisyklės išleistos 1640, daugiau skirtos žvejų veiklai administruoti. 1768 nuomojamos žūklavietės buvo: Krokų Lankoje, lašišų užtvaros prie Pakalnės ir Skirvytės, Atvandėje ir Kniaupos įlankoje, Gilvikėje ir mažuose grioviuose bei Kuršių marių įvairiose vietose. Naujos žūklavietės buvo Dumbelėje, Statžiogyje, Rusnaitėje ir Ulme. 1792 išleistame įstatyme pirmą kartą nurodyta, koks turi būti įvairios paskirties tinklų akytumas. Drausta užtverti tinklais Kuršių marių šiaurinę dalį per lašišų, sturių, sykų ir ungurių migraciją. Griežtai drausta iš žuvų gaminti tepalus, šerti jomis gyvulius ir paukščius. Nuo 1841 įvairių naujovių Kuršių marių žvejyboje įvedė Wilhelmas Beerbohmas. Siekdama apriboti neracionalią žvejybą, vertingų rūšių žuvų išteklių mažėjimą, 1845 valdžia išleido naujas žvejybos taisykles. Pradėtas riboti žvejų ir nuomininkų skaičius, žūklė marių intakų žiotyse. 1874 pirmą kartą nurodyti leidžiamų gaudyti žuvų dydžiai, drausta naudoti sprogstamąsias ir nuodingąsias medžiagas, žuvis žalojančius įrankius. 1877 atskiru potvarkiu pirmą kartą Kuršių marių baseine apribotas žvejybos laikas.
XVI–XVIII a. Rusnėje veikė įmonė, kurioje ruošta eksportuoti eršketus į Vakarų Europą. Kasmet iš Rusnės išvežta po 100 t eršketienos. 1587 užregistruotos valstybinės žūklavietės Kuršių mariose, jų intakuose, Krokų Lankoje, Tenenio, Šyšos upėse, Rusnės salos ežeruose ir žiogiuose, Pakalnėje, Naikupėje, Skirvytėje ir Atmatoje. Pradėta vesti žūklės statistika. 1923 Kuršių marių žvejyba vertėsi per 1000 žmonių. Kartais žvejai tinklais marias užtverdavo skersai, išskyrus farvaterį (iš toli žvelgiant juoduodavo ištisi kuolų miškai, tvorų tvoros). Seklumos ženklintos plūdurais (bojomis), kad didelės grimzlės laivai jas aplenktų. Ties seklumomis žvejai žinojo žuvų telkimosi vietas.
Po Antrojo pasaulinio karo žuvų išteklių apsauga Kuršių mariose beveik nesirūpinta. Žuvų laimikiai pradžioje buvo gausūs: 1958 mariose žvejojant dorėmis sugauta 94 798 cnt. Tik 1960 patvirtintos sovietmečiu pirmosios Kuršių marių žvejybos taisyklės, įvesti karšių, sterkų, žiobrių žūklės limitai. Jos su mažais pakitimais galiojo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
L: Der redliche Ostpreusse. Leer, 1996, 1997; Servienė В., Demereckas K. Žvejyba pamaryje XV–XX a. Klaipėda, 1998.
Kazys Gaigalas
MLFA
Iliustracija: Pilkupos žvejys, apie 1915 / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Kuršių marių žvejų pora, apie 1915 / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Klaipėdiškė, apie 1915 / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Klaipėdiškis žvejys, apie 1915 / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Kuršių žvejytės, iki 1939 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Vežimas tarp tinklų marių pakrantėje, 1944 / Iš Bronislavos Zinkevičienės rinkinio
Iliustracija: Žvejai taiso tinklus, iki 1939 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio