eršketas

erškẽtas (lot. Acipenser huso), bežvynė kremzlinė labai stambi valgoma žuvis. Kuršių marių šiaurinėje dalyje retkarčiais sugaunamas Baltijos eršketas – sturys (Acipenser sturio); neršia pavasarį gėluose vandenyse, atplaukia ir į Nemuną. Ilgis iki 2 m, svoris per 200 kg. Mėsa skani, ypač vertinami juodieji ikrai. XX a. viduryje eršketų ištekliai pasaulyje labai sumažėjo. Prieš šimtmetį jų buvo gausu. Anuomet liepos mėnesį, kai pro Klaipėdos uosto vartus iš Baltijos jūros į Kuršių marias įplaukdavo eršketai, užvirdavo įprastinė sezoninė žvejyba. Eršketas čia ieškojo patogių seklumų, kur galėtų, pilvus išvertę, šildyti savo ikrus. Eršketus žvejojo iš storų siūlų megztais tinklais, kuriuos iš jūros traukdavo 12–18 žmonių arba arkliai. Nemuno deltos upėse vartas – gaudykles eršketams spęsdavo patys žvejai arba išnuomodavo spendimų vietas žydams. Eršketai čia dažnai pakliūdavo į venterius. Vietiniai žvejai sugaudavo po 200–400 ir daugiau svarų sveriančių eršketų. Apie tai rašė to meto laikraščiai. Kartą jaunas žvejys Pileikis su savo bernu Ansu, plokščiadugne valtimi plaukdamas nuo Stariškės Kuršių marių kranto į Juodkrantę, pažadino ant nugaros gulėjusį didžiulį eršketą, jį persekiojo, kol pavyko užnerti kilpą. Eršketas, kol pasidavė, apie 8 km juos vilko prieš srovę. Pileikis atvilko jį į savo prieplauką Juodkrantėje ir pakabino iškabą: „Už 50 centų galima pamatyti ir fotografuoti šiandien Kuršių mariose pagautą gyvą milžiną – eršketą“. Tą pačią naktį eršketas vandens pripiltoje dėžėje buvo išgabentas garlaiviu į Klaipėdą. Pileikis už jį gavo 210 Lt (už gyvus eršketus žuvies apdorojimo įmonės mokėdavo ir daugiau), o iš vasarotojų buvo surinkęs daugiau kaip šimtinę. Taigi 840 svarų sveriantis eršketas uždirbo bernui pusmečio algą. 1885, 1953–59 Nemune nesėkmingai mėginta aklimatizuoti eršketinę žuvį sterlę.

L: Nevardauskas A. Pajūriais, pamariais. Chicago, 1963, p. 174–175.

MLFA

Iliustracija: Eršketas / Iš knygos „Gyvoji gamta“, 1990