kopininkų pastatai ir sodybos

kõpininkų pastata ir sodýbos. Kuršių nerijos senųjų gyventojų kopininkų pastatai ir sodybos skyrėsi nuo Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų, nuo Mažosios Lietuvos laukininkų, pievininkų, pelkininkų pastatų ir sodybų. Jie klostėsi savitomis gamtos sąlygomis, veikiami ypatingos kopininkų gyvensenos. Nežinoma apie iki XVIII a. buvusius kopininkų pastatus ir sodybas, kai Kuršių nerijoje dar vyravo miškai. XVIII–XIX a. (slenkant didelėms smėlio kopoms), matyt, statyti paprastesni būstai. Užpustymo bei priverstinio išsikėlimo į kitą vietą grėsmė gal neskatino statytis didesnių ir puošnesnių pastatų. Tuomet daug kopininkų gyveno gana skurdžiai, todėl didesnių statybų negalėjo sau leisti. Iškirtus Kuršių nerijos miškus, matyt, sunkiau buvo apsirūpinti geresne, statyboms tinkama mediena. Todėl statyboms naudotos išardytų senų laivų dalys ir kita. Žinomi to meto skurdūs namai: 10–15 m ilgio, 7–8 m pločio, dvišlaičiu nendrių stogu. Tokiame name tebuvo 2 patalpos: priemenė (su atviru ugniakuru) ir stuba. Namas buvo dūminis (be dūmtraukio), su keliais mažais langeliais. Prie namo šono dar būdavo pridurtas nedidelis tvartelis gyvuliui laikyti (į tvartą patenkama ir iš lauko, ir iš namo priemenės). Tokiame būste (dažnai vieninteliame sodybos pastate) glausdavosi visa kopininko šeima, ten dirbti ūkio darbai (tvarkyti žūklės įrankiai ir kita). Vasarą darbuotasi (taisyti tinklai ir kita) ir greta namo. Vėlesniuose namuose stubą pertverdavo, nuo jos atskirdavo kamarą. Be tokių paprasčiausių būstų – prieglobsčių (savo išore primenančių veikiau daržinę ar kita), būta dailesnių ir didesnių ilgųjų namų. Šie galbūt statyti pagal Nemuno deltos, Kuršmarių rytinių ir pietinių pakrančių žvejų namų pavyzdžius. Jų ilgis siekė 15–20 m, jie būdavo siauresni, laužytais šelmeniniais stogais, kraigas puoštas arkleliais. Tuos ilguosius pastatus dar puošdavo pusračiu lenktas didelis stoglangis, vien Mažajai Lietuvai būdingas atviras prieangis su drožinėtais stulpeliais ir kitomis puošmenomis. Ilgieji namai būdavo dvigaliai ar sudaryti iš daugiau dalių. Kitame gale įrengdavo dar po vieną stubą ir kamarą. Įdomu, kad į tokius ilguosius namus įterpdavo ir tvartą (tad po vienu stogu sutilpdavo visa sodyba). Paprastųjų dūminių būstų dar būta ir XX a. pradžioje. Tačiau sustabdžius didelį kopų slinkimą, apželdinus daug smėlynų, pradėjus geriau gyventi, dar XIX a. pabaigoje prasidėjo kopininkų pastatų ir sodybų pokyčiai. Juos paskatino ir gausėjantis poilsiautojų srautas. Pvz., prie žvejo namo pridurdavo erdvią įstiklintą ir padailintą verandą, kad subjurus orams toje pastogėje galėtų būti vasarotojai. Namai vis dažniau puošti įvairiais mediniais drožiniais. Matyt, dar XIX a. pastatus pradėta marginti ryškiomis spalvomis. Ir toliau ūkinių pastatų statyta nedaug ir jie buvo nedideli. XX a. pradžioje Kuršių nerijoje plito krašto miesteliams ir kurortams būdingi namai su mezoninais, puošnios vilos ir kita, pamažu išstumdami tradicinius kopininkų pastatus ir sodybas (ypač senuosius variantus). Išlikę kopininkų pastatai ir sodybos masiškai naikinti po 1944, į okupuotą kraštą atsikėlus naujiems gyventojams. Prasidėjus poilsiavimo bumui, dar išlikę kopininkų pastatai ir sodybos perdirbinėti, įvairiai keista jų išvaizda ir sandara. Todėl tikrųjų kopininkų pastatų ir sodybų Kuršių nerijoje išliko labai nedaug. Jie toliau perdirbami ir po 1990, naikinti savitos senosios kultūros pėdsakai.

Dar skaitykite Kuršių nerijos gyvenvietės.

L: Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995; Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Mažoji Lietuva. I. New York, 1958; Butkevičius I. Kuršių Neringos gyvenamieji namai // Iš lietuvių kultūros istorijos, 1958, T. 1, p. 174–184.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Užpustytas namas, XIX a. pradžia / Iš MLEA