pievininkai
pevininkai, užliejamųjų pievų gyventojai. Dėl nuolatinių potvynių bei ledonešių tose pievose nebuvo galima užsiimti įprastine žemdirbyste (suartą dirvožemį nuplaudavo kasmetiniai potvyniai, įvairiuose plotuose palikdami derlingas sąnašas arba suplautą smėlį). Nuo seno pastebėtas užliejamųjų pievų Nemuno deltoje ir kitur vešlumas, ten varyti ganytis gyvuliai. Per daugelį amžių išžvalgytos pakilumėlės ir kalvelės tose žemumose; pastebėta, kurios iš jų lieka saugios – neužlietos per potvynius. Jose kūrėsi senųjų gyventojų stovyklos, rengti įtvirtinimai – užuobėgos, vėliau ten kūrėsi pievininkų kaimai, pievininkų pastatai ir sodybos. Užliejamuose plotuose nuolat apsigyvenę pievininkai vertėsi gyvulininkyste (vėliau ir prekine pienininkyste), pievų šienavimu (pardavinėdami šieną). Per šimtmečius išmokta gyventi drėgnuose ir klampiuose plotuose – protakomis ir senvagėmis, vėliau ir sausinimo grioviais irtasi valtimis; net ir vasarą įvairūs kroviniai per klampynes vilkti arklių ar jaučių traukiamomis šlajomis; šienas iš atokesnių vietų vežtas žiemą užšalus klampynėms ir protakoms. Mokėta klampynėse pjauti vešlią žolę, ją tinkamai išdžiovinti, saugiai sukrauti į dideles kupetas ant medinių pakylų. Susiklostė prekybinių ryšių sistema parduodant šieną, vežant jį į tolimas vietoves. Savitas pievininkų gyvenimo ritmas: pasirengimas potvyniams – blogai padėtus dalykus nunešdavo vanduo, išgyvenimas jų metu rūpinantis gyvuliais bei turtu, gyvulių išginimas bei ganymas, šienapjūtė ir šieno suvežimas, prekyba šienu, šaktarpis, žiemojimas nuošaliuose kaimuose bei sodybose, kasdienės gyvensenos ypatumai suformavo vietinius papročius, specifinės veiklos įgūdžius. Turėti savi padargai: rogės šienui parvilkti, valtelės bei didesnės valtys. Daugiau gyvulių laikę pievininkai tapdavo įgudusiais gyvulininkystės specialistais. Sausinant Nemuno deltą, įrengiant apsauginius pylimus, buvusių užliejamų pievų plotai versti tradicinės žemdirbystės plotais, ten kuriantis vis naujiems laukininkų kaimams ir sodyboms, tikrųjų pievininkų vis mažėjo. XX a. pradžioje tradicinė pievininkų gyvensena išliko nuošalesnėse vietose, daugėjo mišriųjų gyventojų – dirbusių ir pievose, ir ariamuose laukuose. Nuo seno kai kurie pievininkai užsiimdavo žvejyba (dar skaitykite žuvininkai) upėse, protakose bei senvagėse. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir SSRS valdymo metais likvidavus tradicinio ūkio pagrindus, pasitraukus daugumai senųjų pievininkų (dar skaitykite pabėgėliai), jų įprastinio gyvenimo nebeliko.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Nemuno deltos pievose paruoštas šienas plukdomas valtimis ir kraunamas į kupetas prie sodybų, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyνo (Herder-Institut e. V. Bildarchiν)
Iliustracija: Šienapjūtė Šilėnų pievose, Pagėgių apskritis, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Šieno plukdymas valtimis iš užliejamų pievų, iki 1944 / Iš MLEA