pylimai

pýlimai kaip fortifikaciniai įrenginiai statyti senesniais amžiais (pvz., Dieglių senasis gynybinis įtvirtinimas, Gardinės pylimas Semboje ties Laukstyčiais). 1937 Hansas Crome aprašė 97 senuosius tuomet žinotus pylimus Rytprūsiuose (pvz., Švedų pylimas ties Laugaliais, skalvių pasienio pylimas, gynybiniai pylimai ties Žalva, Kraupiškėnais ir Laukiška). Vėliau apgyvendinant kraštą, apdirbant Nemuno deltą ir kitus derlingus plotus, pradėta statyti įvairius apsauginius pylimus, saugoti gyvenvietes bei dirbamus laukus nuo potvynių. Nedidelius apsauginius pylimus prie savo sodybų statydavo pievininkai ir kiti. Naudotasi Nyderlandų patirtimi statant pylimus, apdirbant drėgnas žemes. XVII a. apsauginiais pylimais buvo apjuosta Gilijos upė, iki XVIII a. vidurio – Rusnės upės kairysis krantas. Pylimais apsaugotuose plotuose įsikūrė daug Pakalnės apskrities lietuvininkų kaimų. 1806 paskelbti griežti pylimų priežiūros nuostatai (naujus pastatus liepta statyti atokiau nuo pylimų, numatyta atsakomybė už pylimų būklę, įvairios baudos). 1859 prie Labguvos pylimais apjuosta 2 500 ha žemumų. Kovai su potvyniais žemių savininkai bei kiti jungėsi į pylimų bendrijas (vok. Deichverband; dar skaitykite melioracijos raida). Pvz., 1790 pradėjusi veiklą, 1859 įsiteisinusi Linkūnų–Kryžionų pylimų bendrija XIX a. pabaigoje prižiūrėjo 39 km paupių pylimų, 10 km pamario pylimų, 47 km mažesnių pylimų. Kuršių marių pylimų bendrija (vok. Haffdeichverband ) savo pylimais gynė 18 000 ha žemių tarp Rusnės ir Gilijos upių, Nemunyno pylimų bendrija (vok. Nemoniendeichverband) su savo padaliniais pylimais buvo apjuosusi 16 000 ha žemių piečiau Gilijos. Daugybė pylimų pakeitė buvusį upių bei atšakų tinklą, vietovių gamtines sąlygas (dar Nemuno deltos istorinė raida). 1861, 1878–1879, 1880–1881 rengti dideli projektai atnaujintiems pylimams įrengti, jais apjuosiant pagrindines Nemuno atšakas, Kuršių marių pakrantes. Taip suformuota pylimais apsaugotoji Tilžės žemuma. Rengti pylimų konstrukcijų, įvairių hidrotechninių įrenginių projektai. Savais pylimais rūpinosi didelės gyvenvietės, žvejų kaimai (pvz., po didelių potvynių XIX a. aukštinti pylimai aplink Rusnę, pylimais apjuosta Karklė, Lūja, Gilija ir kiti pamario kaimai). Projektuotojai nustatė įvairius reikalingus pylimų aukščius pavienėms vietovėms (apie 4–5 m virš vidutinio vandens lygio), pylimų atsparumą užtikrinančias jų konstrukcijas, statybos technologijas, išlaidų sąmatas. Buvo įrengiami platūs (4 m pločio viršuje) pylimai, galėję atlaikyti didelį potvynių vandens spaudimą (anksčiau katastrofiškų potvynių metais silpnesnius pylimus pralaužę ledai nugriaudavo gretimas sodybas, pražudydavo gyventojus). Pylimais apjuostame plote gyveno tūkstančiai žmonių, ten suklestėjo garsioji krašto pienininkystė. Pylimai iki pat Antrojo pasaulinio karo kruopščiai prižiūrėti, tobulinti, remontuoti. Karo pabaigoje ir SSRS valdymo metais pylimų sistema apleista, pokariu dideli potvyniai vėl niokojo neprižiūrimą kraštą. Vėliau sovietinės melioracijos metodais (pasinaudojant tuomet pigiais energijos ištekliais, technika bei darbo jėga) Nemuno dešiniajame krante ir Rusnės saloje buvo įrengti paaukštinti pylimai, turėję padėti sovietiniam pievininkystės ūkiui.

L: Crome H. Längswälle in Ostpreußen // Zeitschrift für Deutsche Vorgeschichte. Bd. 29. H. 1. Leipzig, 1937; Friedrich Wilhelm v. Preussen. Allgemeine Strohm-Deich- und Ufer-Ordnung für Ostpreussen und Litthauen. Königsberg, 1806; Danckwerts, Matz, Hagen. Die Eindeichung und Entwässerung des Memeldeltas. Berlin, 1902; Neef A. Die Eindeichung und Entwässerung im Mündungsgebiet der Memel // Der Kreis Elchniederung. Bd. I. Hannover, 1966; Herrgeist F. Die Wasser-, Boden- und Deichverbände in Ost- und Westpreußen (1898 bis 1938). Köln, Berlin, 1983.

Martynas Purvinas

Martin Buddrus

Iliustracija: Apsauginis pylimas, skiriantis Smalininkų uostą ir Nemuną, 2002

Iliustracija: Pakalnės kaimo (Rusnės sala) apsauginis pylimas, 1998