melioracijos raida

meliorãcijos raidà. Valstybinė melioracija krašte plėtota dar nuo XVIII amžiaus. Karaliaus Friedricho Wilhelmo I nurodymu inžinierius Sochodolezas ir Klaipėdos kariškiai 1726–1727 įrengė Pisos kanalą (1 mylios ilgio, 24 pėdų pločio ir 10 pėdų gylio). Šis kanalas turėjo nusausinti Trakėnų žirgyno žemes – 3500 margų pievų ir ganyklų. 1753 karaliaus įsakymu nutiestas 1,25 mylios ilgio Bruožaičių kanalas potvynių vandenims iš Geldapės į Ungurą nuleisti, pievoms tarp Geldapės ir Darkiemio sausinti. 1748 V 20 administracinėje instrukcijoje nurodyta, pertvarkant valsčių ūkį, gerinant žemės ūkio sąlygas, melioruoti žemes. Rengti melioracijos projektai, nustatyta tų darbų finansavimo tvarka. 1775 svarstytos Didžiosios Samanų pelkės, Šorelių bei Kalviškių pelkių melioracijos galimybės, nutarta steigti pelkininkų kolonijas, tuo tikslu sutelkti kelių Mažosios Lietuvos valsčių pajėgas. 1777 pagal Domhardto melioracijos planą vien Gumbinės departamente numatyta įsteigti 200 naujų gyvenviečių. Nuo 1852 krašte steigtos įvairios melioracijos bendrijos (vok. Wasser-, Boden- und Deichverbände ), kurių tikslas gerinti vietos žemės ūkio sąlygas. Pvz., vien Gumbinės apskrityje užregistruota apie 60 tokių bendrijų, iki Antrojo pasaulinio karo atlikta įvairių laukų kultūrinimo darbų. Antai 1894 užregistruotas Valtarkiemio–Telyčkiemio drenažo bendrovės statutas, 1900–1903 Kubilų-Būdupėnų apylinkėje reguliuota Būdupė ir kita. Dar 1871 steigta Serbentų dvaro ir Kulikiemio kaimo laukų tvarkymo draugija. Dar intensyvesnė melioracija vyko Lietuvos žemumoje – drėgnoje Nemuno deltoje (Pakalnės, Labguvos ir kitose apskrityse), čia projektuota ir įgyvendinta dar daugiau melioracijos darbų. 1859 įsteigta Linkūnų–Kryžionų sausinimo draugija (apėmusi senųjų bendrijų plotus, iš viso 22 176 ha), 1888 – Linkūnų–Kryžionų pylimų draugija (24 475 ha), 1890 – Rosenwaldo draugija (1010 ha), 1894 – pamario pylimų draugija (18 650 ha), 1897 – Nemuno deltos pylimų draugija (sujungusi Rusnės–Kaukėnų ir Rautenburgo pylimų draugijas, iš viso 21 570 ha), 1904 – Nemunyno pylimų draugija (16 000 ha). Melioracijos veikla nuo seno griežtai reglamentuota. Pvz., 1851 Žemės teisyne nustatytos baudos už netinkamą pylimų ir kitą priežiūrą. Kūrėsi vien drenažo darbus atliekančios draugijos. Jau 1863 Gumbinės apygardoje buvo 3000 margų žemės, nusausintos drenuojant; Karaliaučiaus apygardoje – 11 000 margų. Veikė specialios institucijos (vok. Meliorationsbauamt), dirbo melioracijos darbų inspektoriai. Po Pirmojo pasaulinio karo melioracijos draugijos atsikūrė ir plėtėsi. 1924 Gumbinės apygardoje veikė 106 tokios draugijos (tvarkiusios 17 699 ha žemės), o Karaliaučiaus apygardoje – 91 (30 398 ha). Melioracija lėmė krašto žemės ūkio plėtrą, gyventojų gerovę, leido intensyviai naudoti didelius žemės plotus. Sovietmečiu išplėtota krašto melioracijos sistema daugiausia suniokota, prarasta ilgaamžės investicijos bei ne vienos lietuvininkų kartos triūso vaisiai. Buvę klestinčios žemdirbystės plotai virto dykromis.

L: Heinemann. Das Meliorationswesen in Ostpreußen // Wirtschaft und Gemeindewirtschaft in Ostpreußen. 1925; Mertineit W. Die Fridericianische Verwaltung in Ostpreussen. Heidelberg, 1958; Herrgeist F. Die Wasser-, Boden- und Deichverbände in Ost- und Westpreussen. Köln, Berlin, 1983.

Martynas Purvinas