pelkininkų kolonijos

pélkininkų kolònijos pradėtos kurti valstybinėse valdose XVIII–XIX a., masiškai įsisavinant pelkynus. 1756 Didžiojoje Samanų pelkėje įkurti Senieji Eidlaukiai, 1781 – Schenkendorfas, 1782 – Senieji Susimilkiai, 1786 – Timbra, 1792 – Senasis Heidendorfas, 1814 – Julienbruchas, 1838 – Friedrichsdorfas, 1858 – Laukvargiai, 1869 – Königgrätzas, 1886 – Schneckenmooras, XIX a. pabaigoje – Elchtalis ir kiti (iš viso 19 pelkininkų kolonijų su maždaug 6000 gyventojų). Valstybinių žemių sklypai kolonistams nuomoti (įvairiose vietovėse skirtingam laikui – pvz., 12, 18, 22 ar 24 metams). Įsisavinimo periodu laikytas 6 (kartais 4) metų laikotarpis. Už pirmuosius 6 metus kasmet reikėdavo mokėti po, pvz., 8 markes už ha, antruosius – po 12, trečiuosius – po 18 (pagal vietos sąlygas buvo nustatomi ir didesni nuomos mokesčiai, ypač už vėlesniuosius metus). Buvo parengiamos labai detalios nuomos taisyklės, numatančios atskirų kolonistų bei visos kolonijos prievoles bei papildomas rinkliavas (bendruomenei, keliams, mokykloms, bažnyčiai, neturtėliams ir kita). Iš surinktų lėšų tiesti žvyrkeliai, išlaikyti tiltai, perkėlos bei keliukai. Pvz., 1909 Nemunyno miškų urėdija, administravusi pelkininkų kolonijas savo valdose, mokykloms išlaikyti, neturtėlių pašalpoms, kelių priežiūrai, policijos ir miško sargų veiklai bei kita išleido per 50 000 markių, pelnė apie 120 000 (iš sklypų bei pievų nuomos kolonistams ir kitko). Nuo 1830 dalis pelkininkų kolonijų žemių buvo privatizuojama, atsiskyrė laikinieji nuomininkai (vok. Zeitpächter), žemės savininkai (vok. Eigentümer) ir ūkininkų bendruomenės. Iki tol būta ir paveldimosios nuomos, kai kolonisto įsisavintas sklypas pereidavo jo įpėdiniams, kurie toliau mokėjo nuomą (nuo 1830 tokie plotai galėjo pereiti jų nuosavybėn). Vėlesnėse pelkininkų kolonijose atvykėliai galėjo tiek laisvai pirkti sklypus, tiek nuomoti juos nustatytam laikui. XIX a. pabaigoje šešios savininkų pelkininkų kolonijos užėmė 570 ha, 300 jų sklypų gyveno 2500 žmonių; Karaliaučiaus apygardos 10 nuomininkų pelkininkų kolonijose užėmė 1400 ha, 471 sklype gyveno 2700 žmonių; Gumbinės apygardos 3 nuomininkų pelkininkų kolonijos (Bismarcke, Šnekės bei Išlūžės pelkėse) užėmė 2200 ha, 556 sklypuose gyveno 1800 žmonių. Iš viso 4170 ha plote, 1327 sklypuose, tuo met gyveno apie 7000 pelkininkų. Pelkininkų kolonijos kūrėsi bei plėtėsi ir toliau. 42 šeimos iki 1890 apsigyveno Medžioklės pelkėje. Įsikurta Rūgalėje bei Aukštumaloje, prie Kakšių balos (Ragainės apskritis), Vabaluose. Itin sparčiai plėtėsi 1874 Otto von Bismarcko vardu pavadinta pelkininkų kolonija (nuo 1923 Žalgirių kaimas), kur 3/4 gyventojų sudarė lietuviškos kilmės naujakuriai. 1866 ten gyveno 29, 1876 – 631, 1881 – 1234, 1895 – 1584 pelkininkai (įskaitant jų šeimų narius). 1927 ten buvo 360 sklypų su 1460 gyventojų. Ji priklausė valstybinei pelkių valdybai (vok. Moorverwaltung) Šilutėje, pastaroji – tiesiogiai Gumbinės apygardos valdžiai. Didžiosios Samanų pelkės pelkininkų kolonijos sklypas 1 kolonistui apimdavo, pvz., 10 margų arimų, 14 margų pievų ir 11,5 margo pūdymų (tokį plotą galėdavusi apdirbti 1 šeima) Vėliau savarankiškam kolonistui buvo skiriama po 2,5 ha arimų bei 1,5 ha pievų, 1922 kolonisto ūkyje laikyta vidutiniškai po 1 arklį, 2 karves, 4 kiaules, 9 vištas, įvairių vandens paukščių. Svarbiausias ūkio inventorius buvo: arklinis vežimas, šlajos, irklinė valtis, pieno centrifūga su sviesto muštuve, žemės ūkio padargai. Įdirbto durpyno 1 ha būdavo užauginama iki 75–100 cnt bulvių. Dalį jų sušerdavo gyvuliams, dalį pas žvejus išmainydavo į stinteles (už 1 cnt šių žuvų duodavo 2 cnt bulvių), dalį – į grūdus ir kita, kasmet iš kiekvieno ūkio dar parduodant apie 200 cnt bulvių. Išmainytas stinteles sušerdavo kiaulėms, kaip ir dalį grūdų. Kolonistas per metus parduodavo apie 10–20 svarų sviesto iš kiekvienos karvės, po 4 kiaules. Sėkmingai ūkininkaujant buvo galima išlaikyti šeimą ir daliai kolonistų prasigyventi, įsigyti durpynams būtinų mineralinių trąšų bei kalkių. Dauguma pelkininkų kolonijų patirdavo pavasarinius potvynius, tekdavo įrengti bei prižiūrėti sausinimo kanalus bei griovius. Prasti orai trukdydavo žemės ūkio darbus drėgnuose pelkynuose, dažnos audros bei vėjai sunkino derliaus plukdymą valtimis. XVIII a. kuriant pirmąsias pelkininkų kolonijas paupiuose buvo nužymimi siauri rėžiai (10 m pločio, iki 800 m ilgio). Vėliau pradėjus sausinti pačius durpynus buvo nustatomi stačiakampių sklypų patogesni dydžiai, tarp jų būtinų sausinimo griovių pločiai bei gyliai. Planuojant pelkininkų kolonijas įrenginėtas stačiakampis keliukų tinklas, vietovė būdavo sudalinama vieno dydžio taisyklingais skypais. Dažniau įrenginėtos mažesnės pelkininkų kolonijos žiedu apjuosdavo aukštapelkę. Atskiri sklypai skirti mokykloms (pvz., Bismarcko pelkininkų kolonijoje veikė 2 mokyklos), karčemoms, kapinėms (šioms ieškota sausesnės vietos), prievaizdo sodybai (vok. Moorvogtei). Šis būdavo pelkininkų kolonijos burmistras (meras) bei vyriausiasis girininkas – gamtos prižiūrėtojas. Bismarcko pelkininkų kolonijoje dar veikė Gumbinės apygardos medžioklės namai, kur atvykdavo medžioti briedžių. Būta nuomojamų ganyklų (už 1 karvės ganymą per savaitę mokėdavo 2 markes), medelynų, kur dirbdavo pelkininkų kolonijų gyventojai. Bismarcko pelkininkų kolonijoje vėliau buvo įrengtas sporto aikštynas, kur vykdavo įvairios varžybos. Ten prie 3 senų ąžuolų iki Pirmojo pasaulinio kar kasmet rengtos misijų šventės. Pakelėse dažnai rikiuotos ant paaukštinimų krautos šieno kupetos. Įsisavintose pelkininkų kolonijose tiesti žvyrkeliai – pagrindinės gatvės ir keliai link prekyviečių. Kai kur buvo svarbios prieplaukos didelėms krovininėms valtims, į kurias supildavo bulves ir kitą derlių, skirtą plukdyti į miestus. XIX a. pabaigoje pablogėjo kolonijų ekonominė padėtis, Prūsijos valdžiai nutarus padidinti jų rinkliavų ir prievolių naštą miškų ūkių naudai. Po 1893 nutarimų vyko įvairios kovos dėl pelkininkų kolonijų būklės pagerinimo. XX a. pradžioje prieš pelkininkų kolonijų plėtimą protestavo miškų žinybos, privalėjusios rūpintis jomis ir netekdavusios darbo jėgos (daug buvusių miško darbininkų tapo pelkininkais). Po Pirmojo pasaulinio karo pelkininkų kolonijos kritikuotos kaip atgyvenusi ūkininkavimo forma, reikalavusi pernelyg daug sunkaus rankų darbo, lėmusi kolonistų gyvenimo ir darbo blogas sąlygas; siūlyta pelkininkų kolonijas pertvarkyti. 1919 pabaigoje Timbros pelkininkų kolonijoje gyveno 630 žmonių, Senuosiuose Eidlaukiuose – 452, Laukvargiuose – 562, Naujuosiuose Eidlaukiuose –75. 1927 Lauknose įsteigta Didžiosios Samanų pelkės administracija, ten veikė ir kalinių kolonija (kalintieji dirbo pelkių sausinimo darbus). Nacių laikais planuota įsisavinti dar likusius pelkynus Nemuno deltoje, ten apgyvendinti naujus kolonistus. Po 1944 beveik visos pelkininkų kolonijos buvo likviduotos (daugybė medinių pastatų Bismarcke – Žalgiriuose nuardyta malkoms), savitas pelkininkų kolonijų gyvavimas negalėjo tęstis sovietinio režimo sąlygomis.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Pelkininkų kolonija – Žalgiriai (Bismarckas), 1999

Iliustracija: Užpelkėjęs Leitės upelis, 1999

Iliustracija: Kuršių marių pakrantėms ir Nemuno deltai būdingi užpelkėję, potvynių užliejami miškai, 2004

Iliustracija: Durpių ruošimas Aukštumalos pelkyne, iki 1944 / Iš Viktoro Rašeνskio rinkinio

Iliustracija: Pelkininkų kolonijos – Žalgirių kaimo ganykloje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)