laukininkų kaimai

laukiniñkų káimai. Žemdirbių krašte dauguma žmonių gyveno laukininkų kaimuose (jų būta daug daugiau nei kopininkų, pelkininkų, pievininkų, miškininkų, žvejų kaimų). Mažai žinoma apie senųjų prūsų bei vakarų lietuvių laukininkų kaimus, jų struktūrą ir kita. Daug tokių senųjų kaimų sunaikinta per šimtmečių kovas su kryžiuočiais. Iš Vakarų Europos atvykstantys kolonistai puoselėjo savas tradicijas. Pvz., taip Prūsijoje kūrėsi vokiečių aikštiniai kaimai (vok. Angerdorf) su aikšte-ganykla viduryje, supama sodybų žiedo. Kolonistai kūrė ir gatvinius, gatvinius-rėžinius kaimus, kur sodyboms tekdavo stačiakampiai rėžiai. Senųjų baltų kaimai buvo laisviau planuoti, jų sodybos nebuvo dėstomos pagal griežtas geometrines schemas, o laisvai kurdavosi patogesnėse vietose. Glaudžiantis senosioms žemdirbių sodyboms, klostėsi vadinamieji kupetiniai kaimai. Kolonizacijos laikais daugėjo atvykėlių, krašto valdžia kontroliavo žemėvaldą, nustatinėjo vis griežtesnes statybos taisykles. Todėl gausėjo taisyklingų gatvinių ir panašių kaimų, kūrėsi gan tvarkingai išdėstytų vienkiemių nausėdijos. Nuošalesnėse vietose liko kiek senųjų baltiškųjų kupetinių ir panašių kaimų. Įvairios sąlygos (susikūrimo aplinkybės, žemės derlingumas ir kita) lėmė labai skirtingą senųjų kaimų dydį: nuo kelių sodybų (su keliolika gyventojų) iki keliasdešimties (su keliais šimtais gyventojų). Laukininkų kaimų pobūdį labai veikė jų statusas (turėtos kulmiškių, šatulininkų ar kitos teisės). Nuo seno skyrėsi atskirų laukininkų kaimų valdytos žemės dydis. Pvz., XIX a. pradžioje Pilkalnio apskrityje nuomojamas laukininkų kaimas buvo Budžiūnai su 92 gyventojais 13 sodybų. Netolimi Daudai tada buvo kulmiškių kaimas su 64 gyventojais 9 sodybose. Laukininkų kaimų raidą labai paveikė baudžiavos panaikinimas 1807, XIX a. prasidėjusi sparti ekonomikos plėtra. Dalis laukininkų kaimų tada pakito, gyventojai išsiskirstė į vienkiemius, kūrėsi vis daugiau nausėdijų apie senąjį kaimą. Keičiantis teisinei sistemai, apmokestinimo tvarkai, kūrėsi vis daugiau savarankiškų sodybų (vietoje senųjų sodybų, kur gyvendavo ištisa didelė giminė, kūrėsi vis daugiau šeimos ūkių). Laukininkų kaimų pobūdį veikė išplėtota žemės bei kita rinka – krašto gyventojai XIX a. ir XX a. pradžioje parduodavo savo žemę ir sodybas, jie (ar jų įpėdiniai) pirkdavo žemę kitur. Labai skyrėsi įvairių kaimų ekonominė padėtis. Pvz., XIX a. viduryje Budžiūnai buvo laisvųjų šatulininkų kaimas su 308 gyventojais 87 sodybose. Tada šis laukininkų kaimas valdė 694 margus ir 68 rykštes žemės (vienai sodybai vidutiniškai teko po 8 margus, vienam žmogui vidutiniškai po 2 margus žemės). Kaime laikyti 49 arkliai, 98 galvijai, 125 avys, 61 kiaulė (vidutiniškai vienoje sodyboje – 0,6 arklio, 1 galvijas, po 1,4 avies ir 0,7 kiaulės). Tada mokėti 95 taleriai ir 2 sidabriniai grašiai metinio žemės mokesčio (už vidutinę vieną sodybą – 1,1; už 1 gyventoją 0,3; už 1 margą – 0,14 talerio). Rinkta per 186 talerius papildomo mokesčio (už vidutinę vieną sodybą – per 2; už 1 gyventoją – 0,6; už 1 margą – 0,27 talerio). Dar rinkta per 53 talerius apskrities rinkliavos, per 18 talerių bendruomenės rinkliavos. Bružų mokyklai išlaikyti (kur mokėsi kaimo vaikai) rinkta 19 talerių, per 10 šėpelių rugių, nemaži kiekiai šiaudų ir šieno. XIX a. viduryje Daudai buvo kulmiškių kaimas su 107 gyventojais 26 sodybose. Tada šis laukininkų kaimas valdė 1160 margų ir 116 rykščių žemės (vienai sodybai vidutiniškai teko po 45 margus, vienam žmogui vidutiniškai po 11 margų žemės). Kaime laikyti 23 arkliai, 46 galvijai, 61 avis, 25 kiaulės (vidutiniškai vienoje sodyboje – 1 arklys, 2 galvijai, 1 kiaulė ir 2,4 avies). Tada mokėti 34 taleriai ir 17 sidabrinių grašių metinio žemės mokesčio (už vidutinę 1 sodybą – 1,3; už 1 gyventoją – 0,3; už 1 margą – 0,03 talerio). Rinkta per 103 talerius papildomo mokesčio (vidutinei 1 sodybai – 4; vienam gyventojui – 1; 1 margui – 0,09 talerio). Dar rinkta per 30 talerių apskrities rinkliavos, 78 taleriai bendruomenės rinkliavos. Kaime dirbę amatininkai apmokestinti 10 talerių. Spulių mokyklai (kur mokėsi kaimo vaikai) išlaikyti rinkta per 9 talerius, per 1 šėpelį rugių, nemaži kiekiai šieno ir šiaudų. Tad 2 gretimų laukininkų kaimų padėtis labai skyrėsi valdytos žemės dydžiu, turėtų gyvulių skaičiumi, mokėtų mokesčių dydžiu. Abu šie kaimai per pusę šimtmečio smarkiai išaugo, bet t. p. nevienodai. Budžiūnuose gyventojų padaugėjo 335 %, o sodybų net 669 %; Dauduose – 167 ir 289 %. Krašto laukininkų kaimai sparčiai kito ir toliau taikėsi prie naujų sąlygų. Dalis laukininkų kaimų XIX a.–XX a. pradžioje visai išnyko, buvusieji laukininkai išvyko uždarbiauti į pramonės rajonus ir miestus (dar gyventojų migracija 1871–1914, emigracija), jų vietoje susikūrė įvairaus dydžio dvarai. Krašte propaguojant vidinę kolonizaciją (vis naujų, iki tol nedirbtų žemių naudojimą) iš senųjų kaimų jaunimas ir kiti keldavosi į naujas vietas, kuriose naujakuriai gaudavo įvairių privilegijų. Daugybė neseniai sukurtų sodybų senuosiuose laukininkų kaimuose tuštėjo, gyventojai išvykdavo kitur. Pvz., Budžiūnų ir Daudų laukininkų kaimo vienoje sodyboje XIX a. pradžioje gyveno po 7, o XIX a. viduryje jau tik po 4–žmones. Labai skyrėsi laukininkų kaimų pobūdis bei likimas įvairiose krašto vietose. Pvz., Šilutės apskrityje ilgam išliko labai daug smulkių bei vidutinių ūkių, įvairaus dydžio laukininkų kaimų, nevienodų savo struktūra, sodybomis ir kita. O pietinėse apskrityse (Įsruties, Geldapės ir kitose) įsivyravo stambesni ūkiai, naujieji dvarai. Skirtinga laukininkų kaimų raida gal sietina ir su nevienodais germanizacijos tempais įvairiose Mažosios Lietuvos dalyse, vietovės tradicijomis ir kitkuo. Naujoviškesni laukininkų kaimai klostėsi Priegliaus baseino derlingose žemėse, o nuošalesnėse vietose (panemuniuose, pamaryje ir kitur) išliko senoviškesni kaimai su ryškesniais baltiškais bruožais. Po 1944 dauguma Mažosios Lietuvos laukininkų kaimų visai sunaikinta, kitų tėra liekanos. Ir po 1990 Lietuvos Respublikos teritorijoje nepradėta saugoti būdingų senųjų laukininkų kaimų – krašto baltiškosios praeities liudininkų. Dėl įvairių pareigūnų ir dabartinių gyventojų priešiškumo Mažosios Lietuvos paveldui jų liekanos naikinamos ir toliau. Dar kaimas, kaimo architektūra, laukininkų sodybos.

L: Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Mažoji Lietuva. l. New York, 1958; Purvinas M. Pagėgių apylinkių kaimai – senovės baltų ir Mažosios Lietuvos paveldas // Kultūros paminklai, nr. 5, V., 1998, p. 157–165; Purvinas M. Mažosios Lietuvos kaimų morfologinio tyrimo galimybės // Geografija, t. 35 (1), V., 1999, p. 43–47.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Laukininko Angos sodyba Bitėnuose, 1960 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Išnykusio Grumblių kaimo planas. Tuo metu šiame kaime (plane Nr. pažymėtose sodybose) gyveno: 1) ūkininkas Aschmann (Ašmonas) Michel (turėjo 6,5 ha), 2) būrė Becker Anna (4 ha), 3) būras Bendicks (Bendikas) Christoph (3 ha), 4) būras Berteit (Bertaitis) Michel (Johann) (20 ha), 5) būras Eywill (Eivilis) Richard (11 ha), 6) būras Jokait (Jokaitis) Ernst (25 ha), 7) būras Jonat (Jonaitis) Georg (su Jankumi – 6 ha), 8) būras Kawohl (Kavolis) Wilhelm (40 ha), 9) ūkininkas Kibelka Martin (5 ha), 10) būrė Klingbeil Marie (6 ha), 11) būras Lukat (Lukaitis) Martin (10 ha), 12) būras Matzpreiksch (Macpreikšas) Johann (12 ha), 13) ūkininkas Posingies (Pozingis) Michel II (6 ha), 14) būras Posingies (Pozingis) Michel I (12 ha), 15) būras Waitkowitz (Vaitkevičius) Michel (10 ha), 16) būras Wannags (Vanagas) Adam (43 ha). Be jų, kaime dar gyveno: išimtininkas Aschmann (Ašmonas) Martin, neturtėlis Enszullies (Enšulis) Michel, Kawohl (Kavolis) Jakob (3 ha), darbininkai: Kibelka Willy, Killus Michel ir Makein Anna, išimtininkai: Posingies (Pozingis) Anna, Schernus (Šernius) Else ir Wallat (Valaitis) Jurgis. Bendruomenei dar priklausė 6,8 ha žemės), iki 1944 / Pagal Ewaldo Rugullis knygą „Erinnerungen an ein deutsches Grenzland an der Memel“, 2000

Iliustracija: Lauksargių apylinkės ties Kamščiais, 2001