laukininkų sodybos

laukiniñkų sodýbos atspindėjo krašto žemdirbių gyvenseną įvairiais amžiais, vietos papročius. Senovėje vienoje laukininkų sodyboje gyveno visa giminė – kelios giminingos įvairių kartų šeimos, ūkininkavusios bendrai. Dar XVII a. didžiojoje laukininkų sodyboje greta bendrojo gyvenamojo namo būdavo kelios gyvenamosios klėtys kiekvienai susituokusiai porai. Būta daug įvairios paskirties ir dydžio ūkinių pastatų: jauja, pirtis, skūnė (daržinė), staldas (tvartas) ir kita. Tie gausūs statiniai būdavo netaisyklingai dėstomi dideliame plote. Tad senosios laukininkų sodybos buvo erdvios ir didelės. Keičiantis administracinei tvarkai ir papročiams, plito vienos šeimos ūkiai su vienu šeimininku. Senas didžiąsias laukininkų sodybas keitė mažesnės. Laukininkų sodyboms galiojo krašto valdžios potvarkiai: draustos pirtys, reikalauta naujas sodybas statyti pagal patvirtintus projektus. Taip įsigalėjo vadinamasis prūsiškasis kiemas (aplink stačiakampį kiemą tvarkingai išdėstyti sodybos pastatai, tarp jų paliekant valdžios potvarkiuose numatytus priešgaisrinius atstumus). Ilgainiui kito ir laukininkų pastatai. Tačiau visad taikytasi prie žemdirbiams įprastos gyvensenos: pastatai dėstyti taip, kad būtų patogu atlikti ūkio darbus (prižiūrėti gyvulius, suvežti derlių ir jį saugoti, išgabenti mėšlą į laukus, darbuotis darže ir kita). Gyvenamiesiems pastatams parinktos patogesnės vietos (saulės atokaita, užuovėja ir kita), jie dažniau atgręžti į kaimo gatvę ar kelią. Įvairių vietovių laukininkų sodybų skirtingumus lėmė vietos tradicijos, etnokultūros savitumai, gyvenimo lygis (priklausęs nuo valdyto žemės dydžio, derlingumo). Pertvarkant kraštą, stiprėjant jo germanizacijai, nyko tradicinės vaizdingos baltiškosios laukininkų sodybos, jas keitė schematiškos kolonistų sodybos. Pvz., Klaipėdos apskrities Pempių kaimo M. Kuršaičio sodybos (susiklosčiusios XIX a.) pastatai buvo išsidėstę 50×140 m plote. Aplink pagrindinį kiemą stovėjo 6 pastatai: gyvenamasis namas, rūsys, klėtis, 2 tvartai ir daržinė. Pastatus jungė ir kiemą juosė medinė tvora su dailiais mediniais vartais ir varteliais. Greta buvo mažesnis ūkinis kiemas tarp atokesnės antrosios daržinės ir pagindinių. kiemo pastatų. Atokiai (net per 70 m) saugant medinius sodybos pastatus nuo galimo gaisro stovėjo jauja su krosnimi javams džiovinti. Tokios didelės sodybos buvo įprastos XIX a. ir ankstesniais laikais. Jose vyravo dideli ūkiniai pastatai gyvuliams, derliui ir pašarams laikyti. Mažesnės laukininkų sodybos pavyzdys – Tydeckų sodyba Grauminėje. Joje aplink stačiakampį kiemą stovėjo 4 pastatai: gyvenamasis namas, skūnė, staldas ir kelderis. Sodyba (vienkiemis) stovėjo pakelėje, ją supo sodas, daržas su bitynu. Sodybos kieme būdavo šulinys, vėliau dažnai su kolonėle (metaline rankine pompa vandeniui iš šulinio pumpuoti). Dažnai prie laukininkų sodybos būdavo kūdra gyvuliams girdyti, tvarkinga šuns būda (mūrinė, betoninė ar medinė). Drėgname krašte stengtasi palaikyti tvarką ir švarą: lauko akmenimis ar senomis plytomis grįsdavo takelį į šulinį, plotą palei tvarto duris ir kitur, kad nereikėtų klampoti po balas. Laukininkų sodybą puošė darželis, gėlynai; jose sodinti tradiciniai medžiai (liepos, klevai, kaštonai, uosiai, ąžuolai, beržai, vinkšnos, guobos), dekoratyviniai krūmai (alyvos, šeivamedžiai, putinai ir kita). Neretoje sodyboje būdavo gandralizdis. Mažosios Lietuvos senosiose laukininkų sodybose gausu gamtos elementų: jas supdavo dideli medžiai, sodai, dekoratyviniai krūmai. Beveik viskas daryta iš medienos – pastatai, tvoros ir kita. Tą įspūdį dar labiau stiprindavo tradiciniai šiaudų ar nendrių stogai, laisvesnis pastatų išdėstymas. Tai teikdavo jaukumo ir pastovumo, sąlyčio su gamta pojūtį. Vėlesnių laikų laukinkų sodybose tokio romantiškumo būta mažiau. Mažosios Lietuvos senųjų laukinnkų sodybų vaizdingumas minėtas daugelio tyrėjų bei keliautojų. 1944 pradėjus krašto naikinimą, daugelis laukininkų sodybų sunaikinta, kitos nugyventos ar perdirbinėtos. Dabar randami tik buvusių sodybų likučiai – kai kurie senieji pastatai, kai kada dalis senųjų medžių. Niekur neliko senųjų tvorų bei vartų. Kai kur tik mūriniai ar betoniniai vartų ar tvoros stulpeliai mena buvusią tvarką. Klaipėdos krašto vertingos laukininkų sodybos (kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje) sovietmečiu nebuvo skelbiamos architektūros paminklais ir deramai tirtos. Ir po 1990 Lietuvos Respublika nesiėmė saugoti lietuvininkų sodybų – liaudies architektūros paveldo liekanų. Dar laukininkų kaimai, kaimai, kaimo architektūra.

L: Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Mažoji Lietuva. I. New York, 1958; Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995; Purvinienė M., Purvinas M. M. Tydeckas apie tėvų sodybą // Vakarų baltų istorija ir kultūra. II. Klaipėda, 1995, p. 103–107.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Laukininko Hanso Kančaičio sodybos planas Mažaičiuose, Šilutės apskrityje. V. Jurkšto piešinys, 1969 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Laukininko sodyba Šakiuose, 2001, Pagėgių apskrityje

Iliustracija: Laukininko sodyba Pagenaičiuose, Pagėgių apskrityje

Iliustracija: Vienkiemis Smalininkuose, 2002