liaudies architektūra

liáudies architektūrà, pačių vietos gyventojų ar savamokslių meistrų pagal senąsias tradicijas (o ne pagal profesionalių architektų ir kitų parengtus valdžios patvirtintus projektus) statyti pastatai, įvairūs įrenginiai bei kita. Senovinė liaudies architektūra atspindėjo baltiško krašto etnokultūros tradicijas, įvairių vietovių papročius, gyvenseną bei savitumus. Vienaip statė pastatus ir tvarkė savo sodybas pajūrio bei pamario žvejai, kitaip – pievininkai Nemuno deltoje ar paupių žuvininkai, dar kitaip – senieji laukininkai. Nuo senųjų laikų gyvavo statybos meistrų amatas (nors paprastesnius statinius ar jų dalis dažnai pasistatydavo ir patys gyventojai). Tokie meistrai statydavo pagal savo pirmtakų perduotas liaudies architektūros žinias bei sukauptą patirtį, atsižvelgdami į savininko-užsakovo pageidavimus. Todėl liaudies architektūroje būta tiek pastovių (vietovės pastatuose daugelį kartų kartotų), tiek ir naujų bruožų (statybos meistro sugalvotų ar užsakovo pageidautų – pvz., vienokių ar kitokių puošmenų). Baltiškame krašte tūkstančius metų gyventa mediniuose pastatuose, palaipsniui tobulinta jų konstrukcija bei įranga, atrandami nauji puošimo būdai ir kita. XIII a. viduryje įsibrovus kryžiuočiams prasidėjo mūrinių pastatų statybos laikotarpis. Krašte daugėjant gyventojų, valdžiai pasisavinus miškus ir medienai tampant brangesne preke, plito molinė statyba. Taip seniausią Mažosios Lietuvos liaudies architektūrą (medinius pastatus) pakeitė naujesnių laikų liaudies architektūra (mediniai ir kitokie pastatai). Klostėsi savi mūrinių ir molinių pastatų statybos bei puošybos būdai. Tačiau Mažosios Lietuvos tradicinės liaudies architektūros raiškos galimybes toliau keitė bei siaurino krašte vykę ekonominiai, tautiniai, administraciniai ir kitokie pokyčiai. Pvz., XIX a. krašte sparčiai plėtojosi amatai bei pramonė, daugiau įmonių gamino vis įvairesnę produkciją, keitusią senųjų liaudies meistrų dirbinius. Plito įvairūs pusgaminiai, nurungdami rankų darbo gaminius kokybe bei kaina. Antai daugybėje medienos apdirbimo įmonėlių Nemuno deltoje gaminti įvairūs medienos profiliai, atskiros detalės (pvz., kelių rūšių pjaustytinės vėjalentės ir kita). Statytojai iš ten parsigabendavo norimą dirbinį (pvz., patikusio piešinio ir reikiamo ilgio vėjalentės gabalą) ir panaudodavo jį statyboje (užuot užsakę vėjalentę išdrožti vietos meistrui pagal jo sugalvotą piešinį). Dailiai išpjaustytus langų apvadus – sandrikus keitė paprastesni karnizėliai iš lentpjūvėse išpjauto medinio profilio. Taip unikalias detales (sukurtas vietoje tik šiam objektui) vis labiau keitė standartinti dalykai. Kita vertus, tokių pusgaminių sumanytojai taip pat taikėsi prie vietos tradicijų, žmonių skonio, savaip tęsdami liaudies architektūros tradicijas. Tradicinės liaudies architektūros baras siaurėjo dėl nesulaikomo nutautėjimo krašto germanizacijos dešimtmečiais, spartaus miestiškos (Vakarų Europai būdingos) kultūros plitimo Mažosios Lietuvos kaimuose. Vis dažniau norėta statytis ne senovišką medinę trobą, o miestelyje matytą erdvesnį ir puošnesnį mūrinį namą. Plito tipiniai projektai, vienodėjo statiniai įvairiose apskrityse. Tradicinės liaudies architektūros raiškos barą itin ribojo XIX a. įsigalėjusios griežtos (ir toliau vis griežtintos) Prūsijos statybos taisyklės. Įvesta statyba pagal valdžios patvirtintus projektus (reikėjo parengti kiekvieno naujo didesnio statinio projektą ir pateikti jį valdžios pareigūnams tvirtinti). Tačiau ir tada dar liko galimybė reikštis liaudies architektūros meistrams, pvz., projektuose nurodinėti tik bendri dalykai (pastato dydis, įėjimų vieta ir kita). Tad liaudies architektūros meistrai, statydami pagal užsakovo pageidavimus ir teikdami savo siūlymus, galėjo pastatą dailinti vienokiomis ar kitokiomis puošmenomis, naudoti įvairias detales. Todėl ir pagal projektus statyti pastatai nebuvo nuobodžiai standartinti. Palaipsniui nykstanti liaudies architektūra kartais (istorizmo architektūros, eklektizmo architektūros, tautinės architektūros laikotarpiais) tapdavo sektinu pavyzdžiu profesionaliajai architektūrai – miestų bei kurortų pastatuose tada naudoti liaudies architektūros motyvai. Dar ir XX a. pradžioje būta Mažosios Lietuvos vaizdingos liaudies architektūros įspūdingų statinių bei sodybų. Tuomet sudarytame Vokietijos imperijos įvairių provincijų liaudies architektūrai būdingų pavyzdžių rinkinyje pateikti ir Mažosios Lietuvos objektai (laukininko sodyba Klaipėdos apskrityje, žvejo sodyba Gilijos kaime ir kita). Pagal kruopščiai parengtus jų apmatavimo brėžinius tada pagamintos lietuvininkų liaudies architektūros pastatų kopijos Rytprūsių tėviškės muziejui. Po kryžiuočių įsibrovimo XIII a. viduryje Prūsoje plėtojosi skirtingos liaudies architektūros atmainos: lietuvininkų liaudies architektūra Nemuno ir Priegliaus baseine, mozūrų liaudies architektūra krašto pietrytinėje dalyje, kolonistų liaudies architektūra Prūsos pietvakarinėje dalyje. Pastarojoje anksčiausiai užgrobtoje ir kolonizuotoje dalyje (tarp Vyslos ir Nogatės bei Alensteino) įsivyravo atvykėlių iš Vakarų Europos (pirmiausia iš įvairių vokiškų etnokultūrinių regionų) liaudies architektūra, matyt, perėmusi ir kai kuriuos senosios baltiškosios liaudies architektūros bruožus. Mozūrų krašte atneštinės slavų mazoviečių liaudies architektūros bruožai maišėsi su vietos baltiškųjų genčių tradicijomis, sudarydami savitą junginį (nebūdingą kitiems lenkų etnokultūriniams regionams). Mažosios Lietuvos liaudies architektūra, matyt, klostėsi atneštiniams žemaičių ir kitų didlietuvių liaudies architektūros bruožams maišantis su senųjų genčių (kuršių, nadruvių, skalvių ir kitų) paveldu. Todėl Mažojoje Lietuvoje plėtojosi gana skirtingos liaudies architektūros atmainos: itin savita pamario liaudies architektūra Kuršmarių rytinėje pakrantėje (Nemuno deltoje), Klaipėdos–Šilutės ruožo liaudies architektūra, Nadruvos–Sūduvos buvusio ploto liaudies architektūra (Įsruties, Stalupėnų, Geldapės ir kitų apskričių) bei kitos vietovės. Negausūs kolonistai iš Vakarų Europos dažniau perimdavo vietinių baltų patirtį, statydavo šio krašto sąlygoms tinkamesnius medinius statinius, panašius į baltiškuosius. Vykstant didžiajai kolonizacijai XVIII a. didesnės kolonistų bendruomenės jau kūrėsi pagal savas liaudies architektūros tradicijas. Vakarietiški bruožai pradėjo skverbtis ir į lietuvininkų liaudies architektūrą. Didėjant gyventojų migracijai 1871–1914 Rytprūsiuose bei visoje Vokietijos imperijoje, dalis lietuvininkų t. p. išvykdavo į kitus etnokultūrinius regionus. Sugrįžusieji neretai norėdavo miestuose ir kituose kraštuose matytų patogumų, puošmenų ir kita. Į Mažąją Lietuvą vis dažniau atsikeldavo gyventojų iš kitų Rytprūsių vietovių, jie atsinešdavo ir savas liaudies architektūros tradicijas. Taip maišėsi įvairių etnokultūrų ir liaudies architektūrų bruožai. XIX a. spartėjanti ekonominė plėtra, krašto modernizacija t. p. veikė tradicinę liaudies architektūrą, skatino jos pokyčius, pvz., daugėjant plytinių gamintos pigesnės plytos, čerpės, kokliai. Tai lėmė mūrinės statybos, čerpinių stogų (pakeitusių tradicinius šiaudinius ir nendrinius lietuvininkų stogus) ir kitko plitimą. Išsivysčiusi medienos apdirbimo pramonė lėmė medinių pastatų konstrukcijos pokyčius: tradicinį sienojų rentinį keitė statytojams patogesnė stulpų-blankių konstrukcija. Kita vertus, ilgaamžė lietuvininkų etnokultūra sugebėdavo savaip perimti naujoves, sujungti jas su tradicijomis. Tad Mažosios Lietuvos liaudies architektūra ilgai išlaikė savo bendrus bruožus (keitėsi jos atskiri elementai). Mažosios Lietuvos liaudies architektūros savitumą pabrėžė XIX a.–XX a. pradžios Vokietijos tyrėjai. Saviti krašto kaimai ilgai buvo reklamuojami kaip lankymo objektai. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo stiprėjant nacionalistinėms nuotaikoms, Rytprūsiuose kylant priešiškumui tautinėms mažumoms (lietuvininkams ir kitiems), pradėta visur pabrėžti vokiškumą. Mažosios Lietuvos tradicinės liaudies architektūros pavyzdžius tada imta priskirti vokiškai kultūrai ar visai nutylėti, nebeliko ankstesnio žavėjimosi savita lietuvininkų liaudies architektūra ir etnokultūra, nustota jas tirti, fiksuoti senuosius statinius bei sodybas. Po 1944 niokojant kraštą (etnocidas) sunaikinta daugybė Mažosios Lietuvos tradicinės liaudies architektūros pavyzdžių. Ypač nukentėjo lietuvininkų senieji mediniai trobesiai ir sodybos – jie deginti, ardyti malkoms ir kita. Karaliaučiaus krašte dabar tik nuošalesnėse vietose aptinkami menki liaudies architektūros likučiai. Lietuvininkų paveldu nesirūpinta ir Klaipėdos krašte – sovietų atšilimo metais Didžiojoje Lietuvoje sudarant LSSR architektūros paminklų sąrašus ignoruota itin įvairialypė Mažosios Lietuvos liaudies architektūra, jos įvairios rūšys (laukininkų, pievininkų, pelkininkų, miškininkų sodybos ir pastatai ir kitų krašto gyventojų pastatai bei sodybos). Todėl daugelis vertingų objektų buvo sunaikinta (dar kultūros paveldas, kultūros vertybių apsauga). Ir po 1990 nesiimta priemonių lietuvininkų liaudies architektūros likučiams tirti bei saugoti – paskutiniai sunaikinto krašto pėdsakai nyksta ir toliau.

L: Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Lithuania Minor. I. New York, 1958; Butkevičius I. Klaipėdiečių lietuvių sodybos // Tarybinės Klaipėdos istorijos klausimai. V., 1977, p, 124–140; Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995; Purvinas M. Mažosios Lietuvos liaudies architektūros tyrimo metodologinės problemos // Etnografija. 2–3. V., 1998, p. 52–55.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Marijos Pyčas gyvenamasis namas Nidoje, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno

Iliustracija: Žuvininko Jurgio Cimermano gyvenamasis namas Minijoje, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno

Iliustracija: Laukininko Miko Markšaičio gyvenamasis namas Vytuliuose, 1960 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno

Iliustracija: Žuvininko Hermano Genio gyvenamasis namas Skirvytėlėje, 1969 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno

Iliustracija: Laukininko sodyba Pempininkuose, atkurta Karaliaučiaus Rytprūsių Tėviškės muziejuje, iki 1930 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Verdainės klebonija, Šilutė, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Žvejo namas Skruzdynėje, Nida, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Žvejo sodyba Nidoje palei Kuršių marias, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Vienas seniausių žinomų Klaipėdos krašto lietuvininkų gyvenamųjų namų, statytų iki XIX a. II pusės: laužytas čiukurinis stogas, nendrių danga, stogo skliautas apkaltas įstrižomis, sienų – stačiomis lentomis, plačios pastogės, Stankiškiai, 1999

Iliustracija: Vėjo malūnas Karaliaučiaus apskrityje, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Klėtis Priekulėje, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Frico Bartelio viešbutis Pėžaičiuose, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Žvejo sodyba Skirvytėlės kaime (Rusnė), 1970

Iliustracija: Žvejo namelis Nidoje / Iš Buračų šeimos rinkinio

Iliustracija: Gilijos kaimas, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio