nutautėjimas

nutautjimas, savanoriškas etninės tapatybės (kaip visumos ar jos atskirų bruožų) atsisakymas, asmeniui ar gyventojų grupėms siekiant vienų ar kitų tikslų. Kovų su Kryžiuočių ordinu šimtmečiais būta daug atvejų, kai prūsai, žemaičiai ir kiti pereidavo į užkariautojų pusę, suvilioti siūlytų privilegijų ir kitko. Nemaža jų dalis sparčiai nutautėdavo, siekdami susitapatinti su aukštesniuoju luomu – vokietkalbiais kolonistais, pasinaudoti jiems teiktomis lengvatomis, teisėmis ir kitkuo. Vykusi vietos gyventojų asimiliacija ir akultūracija galop pakirto prūsų (kaip savitos etnokultūrinės grupės) gyvybingumą. Sustiprėjus Mažajai Lietuvai, ten XVI–XVIII a. buvo susiklosčiusi gana stabili etnokultūrinė padėtis, nutautėjimo mastai nebuvo reikšmingi. Po Didžiosios vokiškosios kolonizacijos (XVIII a. vidurio), o ypač po baudžiavos panaikinimo (1807) padėtis krašte pakito – atsirado daug naujų pagundų, galimybių užimti geresnę padėtį visuomenėje, prisitaikant prie valdančiojo luomo vokiškosios kultūros bei gyvensenos (dar skaitykite modernizacija). Sparčiau nutautėdavo daugybė išvykėlių iš Mažosios Lietuvos, atsidūrusių tarp svetimųjų, praradusių savą etnokultūrinę aplinką (dar skaitykite migracija). Nutautėjant vis naujiems lietuvininkams, atskirų gyvenviečių ar vietovių lietuvininkų bendruomenės prarasdavo savo kritinę masę (lietuvių kalbos, papročių ir kitą vyravimą toje vietovėje); tuomet nutautėjimo procesas dar paspartėdavo. Nutautėjimas sparčiau vyko Mažosios Lietuvos pakraščiuose, kur nuo seno gyventa mažiau lietuvininkų; taip lietuvių kalbos bei gyvensenos plotai palaipsniui traukėsi į šiaurę – Didžiosios Lietuvos pasienio link (kur lietuvybę palaikydavo nauji atsikėlėliai iš Žemaitijos ir kitur, atvykdavę iš ten uždarbiauti samdiniai, prekybininkai; kiti ryšiai su gretimu kraštu). Ten dažnesnės buvusios nonkonformistinės nuostatos: iki Pirmojo pasaulinio karo nemaža būta užsispyrėlių – lietuvininkų, kurie demonstratyviai nevartodavo vokiečių kalbos, pabrėždami savąjį etnokultūrinį savitumą, savaip rodydami neprielankumą vietos ar krašto valdžiai. Pirmasis pasaulinis karas, po jo užsitęsusi ekonominė suirutė, daugelio nepalankiai sutikti Klaipėdos krašto likimo pokyčiai dar paspartino nutautėjimo procesus. Lietuvos valdymo metais dalis Klaipėdos krašto gyventojų – užsispyrėlių demonstratyviai nevartojo oficialiosios kalbos, savo tapatybę pabrėždami jau vokiška kalba. Tie istoriniai pokyčiai (kartu su daugeliu kitų veiksnių) paradoksaliai paspartino dalies lietuvininkų nutautėjimą, specifinės jų etnokultūros nykimą, ryškesnį suvokietėjimą. Prūsų Lietuvoje (Nemuno kairiajame krante) likusių lietuvininkų daugumai buvo patogiau (ypač nacių valdymo metais) nutautėti, atsisakyti savo išskirtinumo. Nutautėjimo procesai tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo: išvykusiems į Vakarus prisitaikant prie tenykštės aplinkos, o negausiems likusiems LSSR – prie sovietizuojamo krašto gyventojų, kitų papročių bei gyvensenos.

Martynas Purvinas