prūsiški vietovardžiai

prsiški vietóvardžiai, prūsų toponimai skirstomi į gyvenamųjų vietų vardus (oikonimus) ir negyvenamųjų vietų vardus, o šie – į 2 grupes: vandenvardžius (hidronimus, upių, ežerų, pelkių, brastų, griovių, šaltinių vardus) ir žemėvardžius (laukų, pievų, klonių, miškų, kalnų, kelių vardus). XVIII a. pabaigoje pirmasis prūsiškus vietovardžius aptarė Georgeʼas Ernstas Sigismundas Hennigas 1794 Preussisches Archiv straipsnyje Versuch über einige Ueberreste der Altpreußischen Sprache vorzüglich in der Benennung einiger noch jetzt vorhandnen Städte und Dörfer in Ostpreussen und Litthauen. XIX a. vokiečių kalbininkai Adalbertas Bezzenbergeris, F. F. Hoppe, Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas ir Johnas Williamas Piersonas, geografas Maxas Polluxas Toeppenas juos pradėjo rinkti. Juos tyrinėjo Kazimieras Būga, Janis Endzelīns, W. P. Schmidas, Vladimiras Toporovas, Vytautas Mažiulis, H. Górnowicz, M. Biolik, A. Pospiszylowa, R. Przybytek, F. Daubaras, Vilius Pėteraitis ir G. Blažienė. Žymiausias prūsiškų vietovardžių tyrinėtojas – Jurgis Gerulis, parengęs disertaciją De Prussicis Sambiensium locorum nominibus, 1912 [Apie prūsiškus Sembos vietovardžius], vertingiausią prūsiškų vietovardžių rinkinį Die altpreussischen Orstnamen, 1922 [Senieji prūsų vietovardžiai]. Prūsiški vietovardžiai rinkti iš Ordino senųjų rankraščių, užrašinėti taip, kaip juos tarė vietos gyventojai ir kaip tą nugirdo vokiečių metraštininkai, kuriems prūsų kalba buvo svetima ir nesuprantama. Pirmieji prūsiški vietovardžiai pasirodė lotyniškuose dokumentuose XIII a. viduryje; vėliau dokumentai rašyti vidurio vokiečių kalba (vok. Mitteldeutsch; oficiali Ordino raštų kalba). Prūsiški vietovardžiai (veikti nuo XIII a. vokiečių kalbos įvairių tarmių bei lenkų kalbos) įgijo germanizuotas ir polonizuotas lytis, jų fonetika – vokiečių ir lenkų kalbų tarties elementų, todėl sudėtinga atstatyti autentiškas prūsiškų vietovardžių lytis. Pagal darybą prūsiški vietovardžiai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai prūsiški vietovardžiai (jų yra nedaug) – daiktavardiniai. Jie kilę iš augalų (pvz., 1305 Poys miškas < prūsų Peuse – pušis) ar iš gyvūnų pavadinimų (pvz., 1354 Warne kaimas < prūsų warne – varna), iš fiziografinių terminų (pvz., 1318 Azara pelkė < prūsų assaran – ežeras), iš asmenvardžių (pvz., 1332 Gaude kaimas < prūsų asmenvardis Gaude). Antriniai prūsiški vietovardžiai skirstomi į vedinius, sudurtinius ir sudėtinius. Visai aiškių galūnės vedinių likę nedaug. Dokumentuose užfiksuotos galūnės -e, -en, -in, -yn dažniausiai vokiškos. Galima išskirti galūnių pr. -*īs (pvz., 1362 Mawis ežeras, plg. liet. upė Mava) ir pr. -*ā vedinius (pvz., 1346 Kirsno ežeras < prūsų *kirsnā – juodas“, plg. prūsų kirsnan – juodai). Priesagų vedinių yra daugiausiai. Priesagų yra apie 40, kurių dažniausios: prūsų -*av/-*ōv-, -*ft- ir -*ain-/-*ein-. Pamatinis žodis dažniausiai yra asmenvardis, apeliatyvai, gali būti ir hidronimai. Priešdėlių vedinių yra nedaug, dažnesnis priešdėlis *pa- (pvz., 1396 Popalwen kaimas < priešdėlis *pa- ir prūsizmas palwe – samanotas tyrlaukis). Jie išvedami iš apeliatyvų, hidronimų (pvz. 1352 Poneydin kaimas < priešdėlio *pa- vedinys iš upėvardžio Neyde). Sudurtinių prūsiškų vietovardžių likę nemažai. Pirmuoju sandu dažniausiai yra asmenvardis, II sandu – apeliatyvai prūsų Caymis – kaimas, laucks – laukas, wangus – lydimas, *garbis – kalnas, pelky – pelkė, ape – upė (pvz., 1396 Dirsunikaym kaimas < prūsų asmenvardis Dirsune ir prūsų caymis – kaimas). Sudurtiniai prūsiški vietovardžiai iš 2 daiktavardžių (pvz., 1331 Bitpelkis pelkė < prūsų bitte – bitė ir prūsų pelky – pelkė), iš būdvardžio ir daiktavardžio (pvz., 1317 Gailgarben kalnas < prūsų Gaylis – baltas ir prūsų *garbis – kalnas), iš skaitvardžio ir daiktavardžio (1421 Triskaym kaimas < liet. trys, latvių trīs, plg. prūsų Tīrts – trečias ir prūsų Caymis – kaimas). Kai kurių sudurtinių prūsiškų vietovardžių pirmasis sandas yra hidronimas (pvz., 1396 Walppelawken < prūs. Walpis upė ir prūsų laucks – laukas). Sudėtinių prūsiškų vietovardžių yra nedaug (pvz., 1331 Treonkayminweysigis – trijų kaimų pieva, treon < prūsų *trijun – trijų, kaimyn = prūsų *kaiman – kaimų, weysigis = prūsų *veisijis – pieva).

L: Gerullis G. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin-Leipzig, 1922; Horn W. Die Verbreitung der preußischen Ortsnamen in Ostpreußen // Prussia. Bd 32. I T. Königsberg, 1938; Топоров В. Прусский язык. Словарь. Москва, t. 1–5, 1975–1990; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. V., t. 1–4, 1988–1997; Blažienė G. Die baltischen Ortsnamen im Samland. Stuttgart, 2000.

Grasilda Blažienė

Iliustracija: Galgarbiai – prūsiškas vietovės pavadinimas Semboje, minima 1317, senesnė lytis Gailgarb susideda iš dviejų žodžių: Gayle (liet. Gailius „stiprus, smarkus; gailestingas“) ir garbis „kalnas“, iki 1944 / Iš MLEA