mediniai pastatai

medniai pastata. Krašto sen gyventojai kūrėsi miškingame plote, kur beveik nebuvo kitų statybinių medžiagų. Prūsa (kaip ir vėlesnė Mažoji Lietuva) buvo Europos senosios medienos kultūros plote (skirtingai nei akmens ar molio kultūros plotai Pietų ar Vidurio Europoje). Apie seniausius medinius pastatus turima nedaug žinių. Senovinėse gyvenvietėse archeologų aptinkamos buvusių medinių stulpų žymės ir kiti medinių pastatų pėdsakai. Mediniais aptvarais iš stačių stulpų juostos senųjų prūsų pilys. Rasta medinių tiltų liekanų ežeruose ir pelkėse. 1230 į kraštą įsibrovęs Kryžiuočių ordinas iš pradžių t. p. statė medinius pastatus, medinius įtvirtinimus (tik vėliau įkurtos plytinės, plito mūriniai pastatai). Mediniai pastatai vyravo ir senoviniuose miestuose, tik pamažu ten plito mūriniai pastatai. Priemiesčiuose ilgai statyti palaikiai mediniai pastatai, deginti priešui artėjant (gyventojai pasitraukdavo už miesto sienų). Krašto kaimuose mediniai pastatai ilgai vyravo. Vidinės kolonizacijos šimtmečiais kuriantis dykros giriose, mediena buvo įprasta statybinė medžiaga. Be pačios medienos (rąstų, tašų, lentų ir kt. pavidalu), statant naudoti įvairūs medžio dirbiniai. Taip mauknomis (eglių žievėmis) dengti stogai. Casparas Hennenbergeris XVI a. minėjo iš apvalių rąstų statytas klėtis, lentomis dengtus mažus ūkinius pastatėlius, dūmines trobas. Erhardas Wagneris XVII a. pradžioje minėjo kaimiečių trobas iš tašytų rąstų, bendras žmonėms ir gyvuliams. Theodoras Lepneris XVII a. aprašė iš rąstų suręstus kaimiečių namus. Jie tada buvę žemi ir siauri, su pora langų ir retai kada su kaminu (dūminiai). Minėta daugybė medinių trobesių (tankiai sustatyti ar suglausti po vienu stogu keli ūkiniai pastatai). Krašte mediniai pastatai ręsti iš gulsčių sienojų, kampuose sunertų į sąsparas. Tokios medinių rąstų sienos (vok. Blockbau) iki XX a. pradžios vyravo tik Rytprūsiuose (kaip ir Didžiojoje Lietuvoje). Tuo tarpu etninėje Vokietijoje bei nuo seno germanizuotuose kraštuose tarp Vyslos ir Reino naudotas fachverkas: iš medinių tašų nerti tik sienų rėmai. Tad iš medinių gulsčių sienojų ręsti pastatai buvo Mažosios Lietuvos (ir Rytprūsių didžiosios dalies) savitumo ženklas, mat medienos krašte pakako. Valdžiai taupant miškus (ir saugantis nuo gaisrų), propaguota ekonomiškesnė fachverko statyba. Pvz., 1739 karalius Friedrichas Wilhelmas I įsakė fachverką naudoti mokyklų statybai. Tačiau Mažosios Lietuvos kaime mediniai pastatai vyravo iki XX a. pradžios. Pasiturinčių ūkininkų trobesiuose naudoti ir labai stori rąstai (bei jų pusės). Mediniams pastatams buvo būdingos plačios pastogės (saugančios sienojus nuo kritulių). Lietuvininkų mediniams pastatams būdingas išorėn iškištas (ant lubų sijų išsikišusių galų padėtas) pagegninis vainikas, kuris praplėsdavo pastogę. Tarp sienojų, į sientarpius dėtos samanos pastatui apšiltinti, plyšiams užkamšyti. Gyvenamuosius pastatus išorėje apkaldavo stačiomis lentomis, tarpus perdengdavo mediniais tašeliais ar siauresnėmis lentomis. Apkala apšiltindavo pastatus, saugojo medinius sienojus nuo kritulių drėgmės. Krašte plečiantis medienos apdirbimo pramonei, daugėjant lentpjūvių, senovinę sienų konstrukciją (gulsčių medinių sienojų rentinį) keitė stulpų – blankių konstrukcija. Joje tarp statmenų šulų (szulų) su išdrožomis šonuose suleistos gulsčios blankės (standartinio ilgio ir storio lentpjūvėje apipjauti rąstgaliai). Tokius pastatus buvo galima pastatyti lengviau ir greičiau, nebereikėjo kruopščiai derinti ilgųjų sienojų. Vis dažniau statyboms naudoti ir kiti medienos ruošiniai iš lentpjūvių: įvairiai profiliuotos lentos, tašeliai, vėliau netgi vėjalentės ir kita. Iš tų pusgaminių meistrai sudėliodavo įvairias puošmenas, trobesių dalis (langų bei durų apvadus, sienų ir lubų apkalas ir kita). Taip Mažosios Lietuvos mediniai pastatai vis labiau skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos medinių pastatų, kur vyravo statybos meistrų rankų darbas. Tačiau medžio drožyba krašte klestėjo iki pat 1945. Neretai savo pastatus puošdavo patys ūkininkai – žiemą (kai nebebūdavo žemės ūkio darbų) gamindavo puošmenas gonkeliams, lėkius ir kita, atnaujindavo nykstančias senas puošmenas bei jų dalis pagal senus pavyzdžius ar krašto tradicijas. Atvykėliai iš Vakarų į kraštą atsivežė medienos kruopštaus apdirbimo tradicijas, tobulesnius įrankius bei technologijas. Bažnyčiose, dvarų rūmuose ir kitur įrengtos itin dailios medinės puošmenos, kruopščiai pagaminti medienos dirbiniai. XIX a. stiprėjant krašto ekonomikai, plito mūriniai pastatai, jie keitė senuosius medinius pastatus bei jų dalis. Įsivyravo, pvz., mūriniai tvartai (tik kai kur dar statyti mediniai tvartai, tačiau su labai aukštu mūriniu cokoliu, saugojusiu nuo drėgmės pastato apačią). Ilgiausiai mediena naudota gyvenamųjų namų statybai (žinota, kad mediniai namai sveikesni, mažiau sugeria drėgmės). Tačiau miestuose medinė statyba drausta dėl gaisrų pavojaus. Iš ekonomiškų medinių rėminių konstrukcijų statytos vis didesnės daržinės. Ant mūrinių tvartų neretai įrenginėti lengvi mediniai ertikiai. Kai kur mediniai pastatai liko vyraujantys. Pvz., pelkininkų kolonijose tebuvo galima statyti tik medinius pastatus (sunkūs mūriniai trobesiai būtų nugrimzdę durpynuose). Medinius pastatus vertino pievininkai (tokie statiniai greičiau išdžiūdavo po potvynių). XIX a. plito išradingai puošti mediniai pastatai kurortuose. Tautinės architektūros kryptis t. p. skatino medinių pastatų statybą, medinių puošmenų naudojimą. Iki Pirmojo pasaulinio karo mediena plukdyta vandens keliais tranzitu per Mažąją Lietuvą iš Didžiosios Lietuvos ir Gudijos. Dalį tos medienos perdirbdavo pakrančių lentpjūvės, aprūpindavusios apylinkes statybinėmis medžiagomis. Taip daugybė medinių pastatų išdygo Rusnėje ir kitose gyvenvietėse prie didelio vandens kelio. Mediniai pastatai ypač nukentėjo po 1944. Sovietinės okupacijos metais sudeginta ar nugriauta daugybė medinių pastatų, jų sausa mediena panaudota malkoms. Išlikę mediniai pastatai tinkamai neprižiūrėti ir sparčiai nyko. Drėgname klimate sparčiai sunyko tradicinės medinių pastatų puošmenos (lėkiai, vėjalentės ir kt. drožiniai), kurių jau nebeatkurdavo naujieji krašto gyventojai. Paskutiniai mediniai pastatai dažnai nevykusiai perdirbami, pakeičiama jų tradicinė išvaizda, būdingi elementai.

L: Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Mažoji Lietuva. I. New York, 1958; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. Vilnius, 1994; Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. Vilnius, 1995; Purvinas M., Purvinienė M. Medinė architektūra Klaipėdos krašte // Medinė architektūra Lietuvoje. Vilnius, 2002, p. 94–110.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Nausėdos gyvenamasis namas su nendrių stogu Šilutės apylinkėse, 1956 / Iš Šilutės muziejaus fondo

Iliustracija: Laukininko gyvenamasis namas su ertikiu Pašyšiuose, 1992

Iliustracija: Atstatytas ūkinis pastatas Kintuose (Vydūno muziejus), 2002

Iliustracija: Tilžės lietuvininkų gyvenamasis namas, 2000

Iliustracija: Tradicinis gyvenamojo namo apkalas stačiomis ir gulsčiomis lentomis Viešvilėje, 2002