gonkas

gõnkas, prieangis. Priestatas su pastoge prie gyvenamojo namo išorinių durų, dažnas Mažojoje Lietuvoje. Gonkas apsaugo duris bei priemenę nuo kritulių. Krašte gonkai buvo įvairiai dailinami, dažnai būdavo svarbi namo puošmena. Mažosios Lietuvos kaimuose gonkai žinoti dar XIX a. Adolfas Boetticheris laikė gonkus tipišku lietuvišku architektūriniu elementu. Neretai gonkai buvo pristatomi prie senesnių namų, kaip patogumas prasigyvenus šeimininkams. Kuršių nerijoje dideli įstiklinti gonkai (verandos) buvo pristatomi, kai pradėta priiminėti poilsiautojus (kaip patalpa jiems darganos metu). Senesni gonkai buvo atviri – stogelį virš durų laikė 4 stulpeliai, juosiami žemo aptvaro. Vėliau plito uždari su langeliais, patogesni darganotame krašte. Vyravo mediniai gonkai (priduriami ir prie mūrinių namų), puošti drožinėtomis vėjalentėmis, liekiais. Būta itin puošnių. Po 1944 dauguma tradicinių gonkų sunaikinta ar nugyventa.

Martynas Purvinas

L: Gimbutas J. Gonkas // LE, T. VII.

Iliustracija: Gonkas Antšyšiuose, 1994

Iliustracija: Gonkas Juknaičiuose, 1994

Iliustracija: Gonkas Pervalkoje, Kuršių nerijoje, buvusio Pileikio gyvenamojo namo pietinėje pusėje, 1956 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno