pelkininkai

pélkininkai, taip Mažojoje Lietuvoje vadinti pelkėse ar šalia jų įsikūrę gyventojai, dažniausiai žemdirbiai. Pelkingame krašte nuo senovės būdavo balų žinovų, mokėjusių gyventi ir verstis drėgnose vietose. Nuo XIII a. vidurio prasidėjus kolonizacijai iš Vakarų pelkingas vietas (iš pradžių Aismarių pakrantėse, vėliau kitur) pradėjo įsisavinti atvykėliai iš Nyderlandų pagal savo krašto patirtį. Jų palikuonys vėliau kūrėsi ir Mažojoje Lietuvoje (dar Elbingiškiai). Įvairiais laikotarpiais skyrėsi pelkininkų kilmė bei socialinė padėtis; pelkininkų kaimus keitė pelkininkų kolonijos. Pvz., XVIII a. kolonizuojant Didžiąją Samanų pelkę valstybinė žemė ten buvo skiriama Friedricho II kariuomenės veteranams (ypač po Septynerių metų karo). Karalius pats rašė nurodymus kaip įsisavinti Mažosios Lietuvos pelkynus, apgyvendinti juose kolonistus. Jiems nuomota po 6 margus valstybinės žemės (½ ploto paupių žemapelkėse, ½ aukštapelkėse). Tuomet siekta pagausinti žemės ūkio produkciją, kompensuoti karo nuostolius. 1807 panaikinus baudžiavą krašte prasidėjo kaimiečių migracija, sklypų bei ūkių persiskirstymas (vieni ūkiai stambėjo kitų sąskaita). Dauguma pelkininkų buvo lietuvininkai, pelkininkų kaimuose ilgai vyravo lietuvių kalba. Nuo 1830 pradėjus sklypų valstybiniuose pelkynuose privatizaciją pagyvėjo žemės rinka, savininkų bei nuomininkų kaita. XIX a. II pusėje Prūsijai ir Vokietijai priėmus vidinės kolonizacijos ir pelkininkų kolonijų kūrimo valstybines programas prasidėjo masinis didžiųjų aukštapelkių įsisavinimas. Pvz., Didžiojoje Samanų pelkėje tam buvo paskirta 45 000 ha valstybinių valdų. Atvykėliai ten galėjo 20 metų išsinuomoti sklypelį su pastatu. Ūkininkai galėjo gauti 15 ha, o nuomininkai po 3 ha (už 1 ha mokėdami 18 markių nuomos). Taip tūkstančiai buvusių samdinių, be savo ūkio likusių gausių šeimų įpėdinių galėjo tapti savarankiškais ūkininkais (nors ir labai sunkiai dirbusiais). Toks valstybinių pelkynų masinis įsisavinimas anuomet buvo naudingas valstybei – buvo surenkama daug mokesčių, pagausėjo krašto žemės ūkio produkcijos. Pvz., vien iš Gilijos kaimo kiekvieną rudenį į Labguvą ir Karaliaučių valtimis išplukdydavo po 60 000 užaugintų kopūstų galvų. Didėjant migracijos mastams, vis daugiau Mažosios Lietuvos gyventojų išvykstant uždarbiauti į Vakarus, bandžiusi tam pasipriešinti valdžia 1876 VIII 8 priėmė nutarimą dėl pelkėtų žemių įsisavinimo ir jų nuomos. Tokios žemės Šilutės apskrityje sudarė 30% bendro ploto, Labguvos – 24%, Tilžės – 13%. Šilutės apskrityje buvo įkurta speciali pelkėtų žemių kolonizacijos komisija, ten sparčiai plėsta Bismarcko pelkininkų kolonija. Pelkininkais tapdavo ir atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos (tuometiniai įstatymai jiems leido nuomoti žemę pelkininkų kolonijose). Dalis kolonistų neatlaikydavo sunkių gyvenimo bei darbo sąlygų ir palikdavo pelkininkų kolonijas. Palaipsniui kito pelkininkų verslai. Pabaliuose gyvenę senieji pelkininkai dar šienaudavo, žvejodavo gretimuose vandenyse ir kita. Vėlesni pelkininkų kolonijų gyventojai, įkurdinti pačiuose durpynuose, turėdavo pirmiausia užsiimti savojo sklypelio sukultūrinimu, vėliau jo tinkama priežiūra ir panaudojimu bulvėms ir daržovėms auginti. Klostėsi savita žemdirbystės sistema: užpelkėję ploteliai sausinti tankiu griovelių tinklu, daržovės ir kita sodintos aukštose (per 0,5 m aukščio) vagose, išmokta rūgščią durpynų dirvą kalkinti bei tręšti. Tinkamai prižiūrimi ploteliai duodavo didelį derlių. Durpinga žemė itin tiko auginti ankstyvąsias bulves, įvairias daržoves. Pelkininkų užaugintas skanias bulves mielai pirkdavo miestiečiai; garsėjo Nemuno deltoje auginti svogūnai ir kita. Mėgstamiausios karaliaučionių bulvės buvo pelkininkų išaugintos ir valtimis atplukdytos Litauer Blanke [Lietuviškosios], kurių 1 cnt kainuodavo apie 1 markę. Laivais pelkininkų bulvės buvo plukdomos ir į Hamburgą. Kanalų ir griovių išraižytuose pelkynuose susiklostė savita pelkininkų transporto sistema. Daugelį dirbamų plotelių pelkininkai pasiekdavo valtimis, jomis parplukdydami užaugintą derlių. Įrengdavo aukštas medines lipynes per griovius, kad po jomis galėtų praplaukti prikrauta valtis. Arklius apaudavo medinėmis plačiomis klumpėmis ar skydeliais, leidusiais įžengti į klampesnius plotus. Arkliniams vežimams įtaisydavo labai plačius tekinius, naudodavo velkamas šlajas įvairiems kroviniams vežti. Nemuno deltos pelkininkai savo užaugintas bulves ir kitas daržoves valtimis plukdydavo į Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos ir kitų miestų prekyvietes; kitur pasikliauta sausumos keliais bei įvairiais perpirkliais. Klostėsi savita pelkininkų gyvensena, darbo ir buities papročiai. Pvz., šieną, šiaudus, kurą – durpes ir žagarus, įvairius daiktus tekdavo laikyti ant aukštesnių paklotų, pakėlus virš nuolat drėgnos žemės. Po klampynes pelkininkai vaikščiodavo apsiavę plačiomis klumpėmis (vok. Gänserümpfe – žąsų kojelės). Gyvenimas drėgnose vietose, visur besismelkianti drėgmė atsiliepdavo pelkininkų sveikatai – jie dažnai sirgdavo įvairiomis reumatinėmis ir kitomis ligomis. Sunkų pelkininkų gyvenimą aprašė Hermannas Sudermannas apysakoje Jonas ir Erdmė, kiti rašytojai ir publicistai. Neretai minėtas lietuvininkų pelkininkų darbštumas ir taupumas. Ištvėrusieji savito gyvenimo sunkumus, stipresnieji bei darbštesnieji, sukūrusieji darnesnes šeimas pelkininkai pamažu sugebėdavo prasigyventi, iš savo nedidelių plotelių gaudami nemažą derlių bei didesnes pajamas nei, pvz., mažažemiai laukininkai skurdžiuose smiltynuose. Pelkininkai, laikę nedaug arklių (mažuose durpynų sklypeliuose daug nudirbta savomis rankomis), užaugindavo ir parduodavo daug daugiau bulvių ir kiaulių negu kiti krašto laukininkai, bet tai buvo pasiekta sunkiai dirbant ir gyvenant blogomis sąlygomis. Pelkininkus vargino kasmetiniai potvyniai ir šaktarpis. Statant apsauginius pylimus, įrengiant polderius atsirado naujų bėdų – nebeužtvindomose ir potvynių nebepatręšiamose vietose sumenko pievos, mažėjo derliai. Savitas pelkininkų gyvenimas nutrūko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išvykus daugumai senųjų gyventojų (dar skaitykite evakuacija, pabėgėliai) ir sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Daugelis pelkininkų kolonijų buvo visai sunaikinta, iki XX a. pabaigos išliko nedaug senųjų pelkininkų sodybų.

Dar skaitykite hidrotechniniai įrenginiai.

L: Kobbert E. Das Grosse Moosbruch, seine Urbarmachung und Besiedlung. Königsberg, 1925; Hopp M. Wo Jons und Erdme lebten? // Memelland-Kalender. Oldenburg, 1956, S. 23–26; Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje. V., 1992.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Darbams pelkėse naudoti specialūs arkliniai vežimai plačiais ratais, kad mažiau klimptų, iki 1944 / Iš Herderio Instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Nemuno deltos pelkynai: pelkininkų kaimo gatvė su šieno kupetomis sausesnėje pakelėje / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Tarp Rusnės ir Šilutės buvo statomi namai ant aukštesnių pamatų apsaugai nuo potvynių, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Pelkininkų įstubos (kambario) interjeras, iki 1944 / Iš Martino Buddraus rinkinio

Iliustracija: Specialios plačios klumpės žmogui ir arkliui, kad neklimptų pelkėse, iki 1944 / Iš Martino Buddraus rinkinio

Iliustracija: Pelkininkų šeima pasikasa žiemai kūrenti durpių, iki 1944 / Iš Martino Buddraus rinkinio

Iliustracija: Šlapiuose ir klampiuose plotuose naudoti specialūs vežimai derliui ir padargams vežti su plačiais mediniais ratais, mažiau klimpstančiais durpyne, apie 1939 / Iš Herderio instituto fotoarchyνo (Herder-Institut e. V. Bildarchiν)

Iliustracija: Pelkininko sodybos kiemas Žalgirių kaime, 1995

Iliustracija: Vasara Nemuno deltoje – pelkių sausinimo griovys – valčių kelias ir šieno kupetos sausesnėje pakrantėje, iki 1944 / Iš Norberto Stankeνičiaus rinkinio

Iliustracija: Atkastas senasis medinis klojinys – kelias per durpyną Šventainio ežero apylinkėse, Geldapės apskrityje, XIX a. pabaiga / Iš rinkinio „Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia für die Vereinsjahr 1896–1900“, 21. Heft (saugoma Vilniaus uniνersiteto bibliotekoje)

Iliustracija: Ūkininkė ruošia durpių pakratus Didžiojoje Samanų pelkėje, iki 1944 / Iš MLEA