darželis

daržẽlis, gėlių lysvės prie kiekvienos lietuvininko sodybos. Išskirtinis Mažosios Lietuvos gyventojų dėmesys gėlių darželiams stebindavo svetimtaučius. A. Zweckas XIX a. rašė, kad lietuvininkės darželius įrengia su tokia meile ir skoniu, kad vokietis net nesuvokia, kodėl jos tokiam mažareikšmiam dalykui skiria tiek dėmesio. Buvo sakoma, kad jei nėra gėlių, tai tos sodybos mergaitė ar moteris niekam tikusi, su ja nebus gyvenimo. Darželis turėjo būti visą laiką švarus, tvarkingas – tai buvo nerašytas garbės dalykas. Gėlių darželius paprastai įrengdavo prie namo. Kai kuriais atvejais gėlės sodintos dar ir sode – prie takelių, jei prie namo buvo mažai vietos. Šiame krašte nuo marių pučia stiprūs vėjai, todėl gėlėms lietuvininkės rinkosi vietą prie pietinio ar rytinio namo šono ar galo. Dažniausiai darželius įrengdavo vienoje prieangio pusėje. Kiti – per visą namo šoną abipus durų ar L formos – vienoje prieangio pusėje ir namo gale. Buvo darželių ir gale namo. Jei toje pačioje troboje gyveno šeimininkas ir išimtininkas, tai kiekvienas prie savo trobos galo turėjo darželį. Gėlių darželį aptverdavo tvorele. Darželio planas nebuvo labai įmantrus: pakraščiuose sukasamos pailgos lysvės, o viduryje – dažniausiai apvalios, keturkampės ar širdelės formos lysvelės. Jų kraštus tvirtino įvairiai: raudonomis ar baltomis plytomis, akmenimis, augalais, vytelėmis, velėna. Plytas arba pusplytes statė kampu; kartais jas maišė: viena balta, kita raudona. Akmenukus, vadinamus kūlukais, pavasarį baltindavo. Lietuvininkės savo darželiuose sodino per 50 rūšių gėlių. Daugiau augino daugiamečių, dvimečių ir svogūninių gėlių, kurių nereikia kasmet sėti, sodinti. Vyresnės moterys dažniau sodinosi daugiametes gėles, o jaunos, norėdamos turėti puošnesnį darželį, augino nemažai ir vienmečių gėlių, jas vadino savitais vardais. Daugiametės: širdelė, palaužta širdelė, smūtnioji širdelė, gandriukai-auskarėliai, Marijos lapai, merlapiai, morena, pinavija, bijūnas, žilvitukai, žarijos, gizelio bateliai, batukai, klumpukai, kurpelės, mėlynoji kurpelė, šalmėtrės, šaltmėtinės, mėtos, gegužės varpeliai, konvalijos, rūtos, žieminiai jurginai, geltonas obuolys, varpeliai, sinavadas. sparas, špargelis, prarakas, levendrės, kazokai, lelijos, kardinės lelijos, kapinių mirtos, grambmirtės, darželio mirtos. Vienmetės: levkojos, meniotrai (vyrų ištikimybė), nagatkos, nadgatkos, divukai, dyvai, nasturcijos, kvepiantys žirneliai, žirniukai, ispaniški vikiai, kvapusis pelėžirnis, petunijos, astros, razetos, salvijos, šiaudinukai, liūtsnukiai. Dvimetės: studentų gvazdikai, žieminiai gvazdikai – nelkės, nėgelkos. blezdingės, blezdingikės, pamotėlės, launagikės, pitvikės, tūkstantžiedis, tūkstantis gražuolių, zakrastikės. Svogūninės: builiai, žieminiai cibuliai, gudinukai, baltosios lelijos, geltonosios lelijos, gandrasnapiai, ciesoriaus karūna, imperatoriaus karūna, karalienė, narcizai, cilos, mėlynukės, sniego skambaliukai, tulpės, perliukai, perdėlikės. Gumbasvogūninės: krokai, mongbrecijos, montrecijos, begonijos, jurginai. Darželiuose sodino gražiai žydinčius ar skaniai kvepiančius dekoratyvinius krūmus: jazminus, alyvas, žalmedžius, dievmedžius, sniego kamuolius, sniego kulkas, engeltirus, rožes, erškėtrožes. Ypač mėgo engeltirą dėl jo kvapnių lapų. Prieš lietų ar užlijus kvepėdavo visas kiemas. Darželio centre dažnai augo bijūnai ar širdelės. Kitos gėlės pagal aukštį buvo sodinamos tokia tvarka: prie tvoros – aukštosios, aplink trobas – žemosios. Pagal pamatą sodino žemutes gėles ar išvis nieko nesodino, kad nepūdytų trobos. Dekoratyviniai krūmai augo darželio kampuose ar prie tvoros. Darželį tvarkydavo motina, po to – jau paaugusios dukterys. Gėles augino pirmiausia dėl grožio. Vaistams vartojo vieną kitą. Vaistinės balzamitos lapus dėjo ant žaizdų, jie ypač gerai traukė pūlius. Medetką laikė moterų sveikatos žole. Nasturtes vartojo nuo plaučių uždegimo, rūtas – nuo pilvo, širdies skausmo. Lietuvininkės gerbė gėles, be reikalo jų neskynė, o tik ypatingoms progoms: gimtadieniams, einant į bažnyčią, laidotuvėms. Puokštę suskindavo iš kvepiančių augalų: balzamitos, diemedžio, razetų, mėtų ir dėl grožio pridėdavo kokį smulkų žiedelį: našlaitės, saulutės ar pelėžirnio. Laidotuvių vainikus papuošdavo žiemės šakelėmis. Didžiosios Lietuvos apeigose vyravo rūtos, o Mažojoje Lietuvoje šio amžiaus pradžioje vietoj jų būdavo kitos gėlės. Su kambarine gėle mirta buvo susijęs visas lietuvininkų gyvenimas. Jos buvo naudojamos krikštynoms, konfirmacijai, vestuvėms, karstui papuošti. Tačiau Martyno Liudviko Rėzos surinktos dainos, taip pat XIX a. Mažosios Lietuvos tyrėjo O. Glogau užrašyta medžiaga liudija, kad seniau Mažojoje Lietuvoje rūtos buvo paplitusios ir naudojamos apeigose kaip ir Didžiojoje Lietuvoje. Dar gėlynai.

Gražina Žumbakienė

Iliustracija: Darželis Šilkojuose, Pakalnės aps., 1995