ūkiniai pastatai

kiniai pastata, žmogaus reikmėms, gyvulių laikymui ir priežiūrai, turto apsaugai pritaikyti pastatai. Priklausomai nuo statybinių medžiagų išteklių ūkiniai pastatai buvo mediniai, akmeniniai ir plytiniai. Mūriniai ūkiniai pastatai plito nuo Kryžiuočių ordino laikų, juos turėjo turtingesni savininkai. 1595 Casparas Hennenbergeris mini, kad Įsruties valsčiuje vieno lietuvių ūkio trobesiuose gyveno 20–40 žmonių. Virdavo ir valgydavo vienoje patalpoje, vedusios poros turėdavo po gyvenamąją klėtį (vok. Kleidt) suręstą iš apvalių sienojų. Jos buvo be langų, turėdavo rūsį. XVII a. Matas Pretorijus nurodo, kad turtingesnėje Nadruvoje buvo kelios klėčių rūšys ir svirnai, kuriuose buvo laikoma rūkyta mėsa, javai, drabužiai ir kitas turtas. Ilgą laiką gyvenamųjų ir ūkinių pastatų funkcijos buvo persipynusios. 1690 Theodoras Lepneris išskiria 2 gyvenamuosius namus viename kieme – namas ir stuba (vok. stubba). Pirmajame buvo ugniakuras, prie kurio šildytasi, džiovinti drabužiai, vasarą jame buvo valgoma ir rūkoma mėsa, stuboje buvo gyvenama žiemą; šalia buvo klėtis, kurioje miegota ir saugoti gūdai. Atskiras ūkinis pastatas – maltuvė (vok. Maltuwe, Maltuwen) su keliomis rankinėmis girnomis (malūnai). M. Pretorijus nurodo, kad maltuvėje buvo ne tik malama, bet kepama duona. 1770 valdžios sprendimu iš gyvenamųjų patalpų, dėl dažnų gaisrų, buvo šalinamos duonos kepimo krosnys. Todėl vokiečių architektūros pavyzdžiu susiformavo atskiras, nedidelis, kvadratinės formos su neaukštu dūmtraukiu statinys, padalytas į 2 patalpas (duonkepis buvo žemas jo priestatas), XIX a. duonkepė vėl tapo namo dalimi. Atskiri ūkiniai pastatai buvo pirtys (vok. pirten, pirtis) ir jaujos (vok. jawygen, jaugen), pastarojoje kulti ir džiovinti javai. Ilgą laiką sąvokos pirtis ir jauja buvo sinonimai. XVIII a. dokumente minima pirtis – atskira patalpa, kitame trobesyje – jauja, naudota praustis ir javams džiovinti, likusi jaujos dalis buvo kluonas (vok. Tenne). Antra pirties samprata – atskiras 2 dalių trobesys; jo priepirtyje buvo braukiami linai, pirtyje stovėjo krosnis jiems džiovinti. Ilgainiui pirtimi pradėta vadinti maudykla (vok. Badestube), linų džiovykla (lininė) arba jauja. Daržinėje (vok. Scheune) buvo kraunami pašarai ir javai. Prūsijoje buvo paplitę keturaukščiai žagai, lietuvių vadinami barakais: prie 4 statmenų karčių pritaisomas pakeliamas piramidinis vienšlaitis arba frontoninis stogas, po kuriuo laikomos šieno atsargos. Statinys paplitęs mažuose ūkiuose. Galvijai ir arkliai laikyti atskiruose arba bendruose tvartuose. Jų konstrukcija panaši į namų. Buvo tvartų, sujungtų su namu. Atskiras ūkinis pastatas kalvė XVIII–XIX a. būdavo frontonu atsukta į gatvę (jis dažniausiai būdavo paremtas kolonomis), įrengta atvira pastogė arkliams kaustyti, nuo vėjo saugojo pastatytos išilginės sienos. Semboje kalvės dalis atskirta kambariui ir virtuvei, vėliau iš kito fasado galo būdavo pristatomas tvartelis. Žvejų ūkiniai pastatai buvo mažesni, pasitaikydavo į vieną pastatą sujungti namas, tvartas ir daržinė. Žvejai beveik neturėjo atskirų klėčių, todėl jos būdavo įrengiamos gyvenamosiose patalpose. Trobos prieangiuose, priebučiuose, namo gale kartais buvo atvira pašiūrė ir įrankinė. Žvejai turėjo atskirą žuvų rūkyklą – bukinę (dar žvejo sodyba). Ilgainiui stengtasi gyvenamuosius pastatus atskirti nuo ūkinių, kartais ūkinius atitveriant tvora. XX a. Mažojoje Lietuvoje plito planingas sodybos ūkinių pastatų išsidėstymas, jų architektūrai darė įtaką ir klimato sąlygos (kaimo architektūra). Nuo klimato sąlygų priklausė ūkinių pastatų durų, langų ir kitų angų dydžiai. Plėtojantis perkybai ir pramonei atsirado sandėliai, garažai, pieninės ir kita. Valdžia rūpinosi pastatų apsauga nuo gaisrų, dar 1604 buvo išleistas reikalavimas lengvai užsidegančius statinius statyti atokiau vienas nuo kito ir gyvenamųjų pastatų, šalia vandens telkinių ir atsižvelgiant į vėjo kryptį; prižiūrėti bei valyti krosnis.

L: Mažoji Lietuva, t. 1. New Yok, N. Y., 1958; Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. 1. K., 1960; Tatoris J. Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. V., 1994; Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995.

Iliustracija: Laukininko šeima kieme prie ūkinio pastato, iki 1944 / Iš Reginos Jasudienės rinkinio

Iliustracija: Ūkinis pastatas Viešvilėje, 2002