žvejo sodyba

žvẽjo sodýba, žvejo gyvenimo būdo sąlygotos specifinės struktūros ir architektūros sodyba. Savitas, kitoks nei pelkininkų ir pievininkų sodybų, žvejų sodybų pobūdis, susiklostė iki XIX a. I pusės. Itin išsiskyrė pajūrio (Šventoji, Nemirseta, Monciškės ir kt.), Kuršių nerijos (Juodkrantė, Rasytė, Šarkuva ir kt.) ir Nemuno žemupio (Gilija, Rusnė, Karklė ir kt.) žvejų sodybos. Visoms žvejų sodyboms bendri bruožai – kūrimasis arčiau vandens, mažiau trobesių, jie pritaikyti žvejybos darbams, laivybai. Kuršių nerijoje nuo XIX a. II pusės žvejų sodybose buvo priimami vasarotojai. Pajūryje žvejų sodybos statytos pamiškėje, už kopų, pamario gyvenvietėse kūrėsi marių pakraštyje, netoli vandens, išlaikant saugų aukštį virš vandens lygio, kad polaidžio metu neapsemtų vanduo. Netoli sodybų laikytos valtys.

Pagrindinis gyvenamasis pastatas orientuotas vakarų–rytų kryptimi, atokiau nuo jūros, išilgai gatvės ar upės (dažniausiai šiaurės–pietų kryptimi). Žvejo sodybos namas buvo pušinių rąstų, 1 aukšto, vieno, kartais dviejų galų, su 1 ugniakuru arba dūminis. Šoninės namo sienos viduryje buvo durys į kiemą. Gegninis, laužtais galais stogas, dengtas šiaudais arba nendrėmis, jo gale buvo skylė (apynovartė – anga balandžiams įskristi), kartu ji vėdino pastogę, žiemą buvo uždaroma. Čiukurai (viršustogė) puošta mediniais lėkiais, kraigo kryžmais – tupelėmis. Kartais iškeliami puošybos drožiniai: skardinės vėtrungėlės, paukšteliai, lentelė su namo pastatymo metų įrašu, priekyje – mediniai žirgeliai, verpstės. Pastogės kraštinės apkaltos išpjaustytomis vėjalentėmis. Durų, langų apvadai, langinės puoštos drožiniais ir pjaustiniais. Lėkių ir trobos kėdžių atkaltės turi panašumo į krikštų puošybą. Vyravo rausvai ruda namų spalva, puošybos dėmenys balti, geltoni, mėlyni.

Pagalbiniai statiniai išsidėstę aplink kiemą. Bukinė (rūkinė) – patalpa žuvims rūkyti ir taukams lydyti. Pajūryje prieškopyje rūkyklos statytos iš senų lentų arba stačiai įkastų valčių. T. p. buvo statomos ledainės, podėlis. Žvejybos įrankius džiovino iškabinę ant namo sienos, didesnėse žvejų sodybose jie buvo išskleidžiami ant stogo, kieme ant džiovinimui skirtų skersinių. Naujųjų Kuršių (vok. Neukuhren) žvejų kaime XX a. 3 dešimtmetyje jūros pakrantėje būdavo tinklų laukas, kur kiekviena žvejo sodyba pagal šeimos narių skaičių turėjo plotą tinklams džiovinti. Žūklės įrankiai laikyti tam skirtose pašiūrėse. Kai kurie žvejai turėdavo pagalbinį ūkį. Nemuno žemupyje jie buvo didesni nei pajūrio ir nerijos kaimuose (čia buvo žemės ūkiui netinkamos žemės). Žvejai augino tik būtiniausias daržoves; pagal galimybes laikė paukščių; gyvulių augino mažai.

Kaimuose žvejų sodybos buvo aptvertos karčių arba lentų tvoromis, krūmų gyvatvorėmis, Nidoje sodybas puošė alyvos. Nemuno žemupyje, žvejų sodybas nuo vandens pusės juosė apsauginiai medžiai ir krūmai, saugoję nuo pavasario ledų.

XX a. viduryje ir II pusėje žvejų sodybos keitėsi, ypač Kuršių nerijoje ir Palangos apylinkėse. Stengtasi jas pritaikyti poilsiautojų apgyvendinimui. Dar XIX a. pabaigoje kurortais tampančiose Kuršių nerijos gyvenvietėse žvejų sodybose atsirado paaukštinimų, gyvenamosios palėpės, pristatomi prieangiai su verandomis (vėliau įstiklintos); sienos apkaltos obliuotomis ir dažytomis lentomis. Žvejų kaimų pakraščiuose, pakilesnėje vietoje būdavo kapinės, puoštos krikštais ir mediniais kryžiais su kiaurapjoviais ornamentais, apsauginėmis tvorelėmis. XIX a. žvejų sodybas aprašė Ernstas Wichertas (Litauische Geschichten, 1881) ir Hermannas Sudermannas (Kelionė į Tilžę, 1960).

L: Rondomanskis A. Mažosios Lietuvos žvejyba. K., 1924; Končius J., Ruokis V. Palangos kraštas: Palangos kraštui pažinti medžiaga. K., 1925; Purvinas M. Rusnė: gyvenvietės ir senieji pastatai pokario metais. / Rusnė. V., 1992; Purvinas M., Purvinienė M. Klaipėdos krašto urbanistinės vertybės // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Baranauskas M. Dingę Karvaičiai. Klaipėda. 1999; Povilanskas R., Purvinas M., Urbis A. Minija ir Karklė: Pamario paveldo kaimai ir jų aplinka. Leiden-Klaipėda, 2003; Boetticher A. Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen. Königsberg, 1891–98; Dethlefsen R. Bauerhäuser und Holzkirchen in Ostpreussen (Litauen). Berlin, 1911; Schlicht O. Die Kurische Nehrung in Wort und Bild, Konigsberg, 1927; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982; Woede H. Fischer und Fischerei in Ostpreußen. Leer, 1985; Cimermanis S. Zvejo un zvejnieki Latvija 19. Gadasimta. Riga, 1988.

Egidijus Bacevičius

Iliustracija: Žvejų kaimas Nemuno deltoje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Nidos žvejo sodyba, iki 1934 / Iš Buračų šeimos rinkinio

Iliustracija: Nidos žvejo sodyba, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Nidos žvejo dūminis gyvenamasis namas, XIX a. pabaiga / Iš Viktoro Raševskio rinkinio