pieninės

peninės, pieno perdirbimo įmonės, vėliau jose gaminti ir sūriai. Vystantis pienininkystei, gausėjant melžiamų karvių, augant primilžiams, 1870–1871 Rytprūsiuose pieno pasiūla viršijo paklausą krašte. Greitai gendantį (ir eksportui netinkamą) pieną nutarta panaudoti sūrių gamybai, bet Rytprūsių pienininkams trūko patirties, todėl į krašto pienines kviestasi padirbėti šveicarus. Pvz., 1876 į Lapynų dvarą atvyko pienininkas šveicaras Blindenbacheris. Pamažu Rytprūsių gyventojai įsisavino šveicarų pienininkystės patirtį. XX a. pradžioje jau steigėsi atskiros pieninės, tarpukariu jos plėstos, modernizuotos (aprūpintos talpų plovimo mašinomis, pieno kaitintuvais, sviesto darymo mašinomis, sūrių katilais ir kitkuo). Rytprūsių pieninių garsiausias produktas buvo Tilžės sūris. Pvz., Šilupiškiuose iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos veikė būdinga Rytprūsių pieninė, prie kurios dar buvo kiaulių ūkis, lentpjūvė, malūnas ir gyvenamasis namas. Tokių pieninių būta didelėse gyvenvietėse. Kitas pavyzdys – pieninė Žintuose. Įsteigta 1876, priklausė Žintų ūkinei bendrijai, veikė labai sėkmingai (perdirbdavo iki 4 mln. litrų pieno per metus), daugiausia pieno produktų tiekdavo į Berlyną, Hamburgą ir netgi Londoną. 1909 pieninė parduota Otto Lehmannui, kuris nuo 1910 kas žiemą padovanodavo moksleiviams 100 l pieno. 1919 nupirkęs Adolfas Zielkė išplėtė pieninę, įrengė vietinį aprūpinimą vandeniu, elektra, nupirko modernios technikos. Ji tada kasmet apdorodavo 5 mln. litrų pieno, gamino sviestą ir įvairių rūšių sūrį; pieninės savininkas dar laikė apie 1000 kiaulių. Gamybos apimtys vis didėjo: prieš Antrąjį pasaulinį karą per metus pieninė apdorodavo 10 mln. litrų pieno. Daugiausia gamintas sūris (ypač Tilžės sūris) ir sviestas. Pieninė už savo produktus gavo daug apdovanojimų Karaliaučiuje ir Berlyne. Produkcija pardavinėta visame krašte, ypač Karaliaučiuje ir Žintuose. Šalia pieninės augintos kiaulės pardavinėtos Kölne ir Münchene. Iš viso pieninėje dirbo apie 30 darbuotojų. Juodgaliuose, Pakalnės apskrityje, pienininkystė buvo labai pelninga. Ūkininkai arkliais ir vežimais atsiveždavo pieną iš Kryžionų ir Nausėdijos; atsakingas už pristatymą buvo Franzas Poweleitis. Kiti ūkininkai patys atveždavo pieną, pvz., moterys veždavo pieno indus ant dviračių, ūkininkas Schlitzkus (Šlickus) pristatydavo pieną motorlaiviu Martha. Kai karvės ganydavosi pievose, pieną supirkdavo 2 kartus per dieną, kai jas laikydavo tvartuose – 1. Pieno kokybė kontroliuota nuolat, jo riebumas vasarą būdavo 3,8–4%. Svarbiausias Juodgalių pieninės gaminys – tikrasis Tilžės riebusis sūris (vok. Original Tilsiter Vollfettkäse), eksportuotas į Saksoniją, Türingiją ir kitur. Rytprūsiuose dar XIX a. steigėsi pieninių ūkinės bendrijos (vok. Molkereigenossenschaften), vienos seniausių ūkinių bendrijų krašte. Tarpukariu jų reikšmė išaugo, nes dėl ekonominės krizės ypač susirūpinta žemės ūkio įmonių skatinimu. Joms priklausiusios pieninės buvo aprūpinamos pienu pagal bendrijos vidaus sutartis. Pavienėms pieninėms reikėdavo pačioms rūpintis ilgalaikėmis sutartimis su kaimiečiais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Pakalnės apskrityje veikė pieninių bendrijos Gastose, Kaukėnuose, Naujojoje, Reatiškiuose, Mastaičiuose, Derveliškiuose, Sausininkuose, Vilkdagiuose, Varžlaukiuose (vadovas Szameit – Žemaitis) ir kitur. Pilkalnio apskrityje prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė 3 bendrijų pieninės: Lazdynuose (per metus apdorodavo 7,5 mln. kg pieno iš 3000 karvių), Degučiuose (5 iš 2300), Širvintoje (5 iš 2300); 6 didelės pavienės pieninės: Pilkalnyje (12 iš 5000), Šilėnuose (8,5 iš 3300), Malviške (5 iš 2500), Spuliuose (7,5 iš 3000), Vėdariuose (2 iš 1200), Lengvenaus pieninė Kruzuose (1,6 iš 1000). Po 1930 kaimiečiams buvo privaloma tiekti visą pieną pieninių pramoniniam perdirbimui, todėl jie sviestą ir sūrį pirkdavo iš pieninių, nebesigamindavo patys. 1938 Gumbinės apygardoje veikė (165 pieninės, jos perdirbo 351 367 t pieno, Karaliaučiaus apygardoje – 191 pieninių ir 491 153 tonų pieno. Girdavos apskrityje dar gaminti pieno milteliai ir kondensuotas pienas (šis gamintas ir Vėluvos apskrities pieninėse). Rytprūsių pieninėse iš 40% pieno gamino sviestą, iš tiek pat – Tilžės sūrį, perdirbtas liesas pienas arba išrūgos grįždavo atgal į ūkius kiaulėms šerti. Pieninių produkcijos kokybė labai priklausė nuo pieno kokybės, kuria rūpinosi gyvulininkystės ir pienininkystės specialistai.

Dar skaitykite sūrinės.

L: Mietzner F. Der Kreis Schloßberg. Würzburg, 1962; Der Kreis Elchniederung. I. Hannover, 1966; 22. Tilsiter Rundbrief. Ausgabe 1992 93; Jenkner G. Von Alt Passarge bis Zinten. Leer, 2002; MLEA.

Per Antrąjį pasaulinį karą senosios nedidelės pieninės (mulkerijos) Klaipėdos apskrityje buvo išplėstos, apylinkės ūkininkai privalėjo ten suvežti nenugriebtą pieną. Už jį mokėdavo pagal pieno riebumą. Vietos pieninės taisė sviestą ir kėžą (sūrį). Likdavo šmengelis (nuseparuotas melsvas pienas) be šmanto (grietinėlės).

Martin Tydecks

Iliustracija: Pieno perdirbimas į sviestą ir sūrius, XVII a. / Iš MLEA

Iliustracija: Kalnininkų pieninė, Pakalnės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Trumpaičių pieninė, Pakalnės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA