kaimas
káimas, lietuvininkų būrų pagrindinė gyvenamoji vieta Mažojoje Lietuvoje, krašto tradicinės ir etninės kultūros susiklostymo ir gyvavimo terpė, Mažojoje Lietuvoje dar vadintas kiemu. Apie seniausius krašto kaimus šiek tiek žinoma iš archeologinių tyrimų. Kryžiuočių įsibrovimas XIII a., ilgaamžės kovos sunaikino daugumą senųjų Prūsos kaimų. Aprimus kovoms, XV a. dalis kaimų atsikūrė, o suniokotuose ir apleistuose plotuose steigėsi nauji kaimai. Sugrįžę į protėvių gyventas vietas ar naujai atsikėlę báltų genčių žmonės kūrėsi pagal savas etnokultūrines tradicijas. Pietinėje Prūsoje, palei Aismares, kūrėsi kolonistai iš Vakarų Europos, statydami tam regionui būdingus aikštinius (vok. Angerdorf) ir gatvinius kaimus. XV–XVII a. Mažojoje Lietuvoje nebuvo griežto kaimų suplanavimo ir gyvensenos juose reglamentavimo (kaip Didžiojoje Lietuvoje pagal Valakų reformos nuostatas), todėl čia susiklostė savaimingi, senovės baltų tradicijoms artimesni kupetiniai padriki kaimai. Po 1709–1711 didžiojo maro bei bado lietuvininkų ir kiti kaimai išnyko ištisuose plotuose. Nuo XVIII a. pradžios atsikeliantys kolonistai iš Vakarų (zalcburgiečiai ir kiti) kūrėsi lietuvininkų kaimuose ar kitose vietose, kitaip suplanuodami savus kaimus. XVII–XIX a. Prūsijos valdžia skatino vis tankesnį krašto apgyvendinimą, naujų kaimų kūrimąsi kertamose giriose ir sausinamose balose. Kaimų plėtrą paskatino 1720, 1770 reformos, baudžiavos panaikinimas 1807, dvarų žemių parceliavimas. Kylant krašto gerovei ir nebelikus laisvų žemių, pradėti įsisavinti nepatogesni plotai – drėgnoji Nemuno delta, didžiųjų pelkių pakraščiai. Ten kurtos mažažemių kolonijos (pvz., Žalgirių, Vabalų, Aukštumalės ir kiti kaimai Klaipėdos krašte).
Krašto istorija, sudėtinga Prūsijos ūkio sankloda lėmė ūkininkų laukininkų luomo nevienalytiškumą, atsispindėjusi ir Mažosios Lietuvos kaimuose. Istoriko Algirdo Matulevičiaus tyrimais XVIII a. pabaigoje nustatyta 14 žemės nuomotojų grupių: lažininkai, činšininkai, šatulininkai, laisvieji žmonės ir kiti. Istoriškai klostėsi netolygus krašto apgyvendinimas. Vakarų kolonistai kūrėsi saugesnėse vietose ir geresnėse žemėse aplink Karaliaučių, Klaipėdą, Tilžę, o Notangoje, Semboje – dideli dvarai, prie kurių buvo lažininkų (baudžiauninkų) kaimų. O krašto rytinio pakraščio nuošaliose giriose kūrėsi įvairius mokesčius mokėjusių laukininkų kaimai bei viensėdžiai – nedideli ūkiai. Gamtinės sąlygos, skirtingi gyventojų verslai lėmė įvairių kaimų susiklostymą: žvejų kaimai (paupiuose, pamariuose ir pajūryje); pelkininkų kaimai; pievininkų kaimai (potvynių užliejamų paupių pievų plotuose); laukininkų kaimai; bitininkų (drevininkų) kaimai miškuose; sielininkų kaimai (paupiuose ir kitur).
Iki 1945 Mažojoje Lietuvoje būta labai įvairaus suplanavimo ir pavidalo kaimų. Buvo nemažai nedidelių (kelių ar keliolikos sodybų) kupetinių kaimų – tai baltiškųjų tradicijų palikimas. Kryžiuočių kolonizacijos laikais kurti dideli aikštiniai kaimai, būdingi germanams. Juose keliolika ar keliasdešimt sodybų glaudžiu žiedu supo pailgą aikštę – ganyklą ir priebėgą gyvuliams, įkurtą palei upelį – girdyklą. Gatviniai kaimai su palei gatvę taisyklingai išrikiuotomis sodybomis irgi kilo iš Vakarų. Skirtingas etnokultūrines tradicijas liudija neretai pasitaikantys gretimi bendravardžiai kaimai (pvz., Prūsų Banava ir Vokiečių Banava ryškiai skyrėsi savo išsidėstymu, sodybomis ir kitkuo). Manoma, kad seniausi baltiški kaimai buvo padriki kupetiniai – su laisvai išdėstytomis, bet ne per daug nutolusiomis sodybomis (netoliese gyvenant buvo lengviau talkininkauti ar apsiginti neramiais laikais). Vėlesniais amžiais, kai kaimynystė nebuvo tokia svarbi, gausėjo viensėdžių. Mažosios Lietuvos kaimų savitumą lėmė ir Prūsijoje galioję juridiniai aktai. Nebuvo leidžiama skaldyti paveldėto ūkio tarp gausių įpėdinių (taip daryta Didžiojoje Lietuvoje, kur dalijantis ūkius labai pagausėjo mažažemių, valdžiusių siaurus buvusio protėvių ūkio rėželius). Buvo skatinama kurti naujas sodybas anksčiau neįsisavintoje žemėje. Todėl dažname Mažosios Lietuvos kaime ryškios kelių raidos etapų žymės, pvz., senasis kupetinis kaimas, aplink jį vėlesni viensėdžiai praplėstame kaimo žemių plote, kai kur dar ir atokesnės XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios nausėdijos įsisavintuose pelkynuose.
XIX–XX a. pradžioje naujiems kaimams, ypač kolonijoms naujai įsisavintose žemėse, buvo būdingas griežtas suplanavimas: tvarkingas sodybų išdėstymas taisyklinguose sklypuose, geometriškai taisyklingas kelių tinklas ir panašūs dalykai. Vis griežčiau besitvarkančioje Vokietijos imperijoje, priverstinai germanizavusioje tautines mažumas, nebeliko vietos etnokultūriniams savitumams, būdingiems kaimų suplanavimui, įsivyravo vadinamasis „prūsiškasis muštras“ – reglamentuotas taisyklingumas. Vis plečiantis Mažosios Lietuvos kaimams, kuriantis naujiems viensėdžiams ir kolonijoms, XX a. pradžioje kraštas jau buvo tankiai apgyvendintas (ypač Nemuno delta, kur vyravo smulkūs ūkiai). Laukininkų žemės buvo tvarkingai prižiūrimos (dar XIX a. pradėtos steigti sausinimo bendrijos ir kitos), tiesti tvarkingi keliai. Gerai tvarkomi ūkiai duodavo pakankamai pajamų sodyboms atnaujinti ir kaimams tvarkyti. 1935 Šilutės apskrityje iš hektaro būdavo gaunama tiek pat žemės ūkio pajamų, kiek ir derlinguose šiltesnio klimato plotuose Vokietijoje.
Užgriuvusi sovietinė okupacija sunaikino daugumą Mažosios Lietuvos kaimų, pakeitė išlikusius. Po 1944 buvo grobiamas sodybų turtas, nuardomi trobesiai (pvz., malkoms sovietų įgulai bei įstaigoms apšildyti buvo nuardyta didžioji dalis Žalgiriu kaimo trobesių). Įtvirtinant sovietinę ūkio sistemą ir gyvenseną, senieji kaimai naikinti kaip netinkami ir vadinamosios melioracijos priemonėmis. Pvz., 1945–1990 Natkiškių apylinkėse buvo sunaikinta apie 95 % senųjų pastatų. Karaliaučiaus krašte nebegyvenamos plynės nusidriekė per dešimtis ir šimtus kvadratinių kilometrų. Sugriauta ir efektyvi tradicinė žemės ūkio sistema, sunaikintos senosios baltų etnokultūros žymės, pakeista dauguma vietovardžių. Iki šiol tinkamai nesaugomos senųjų kaimų vertingesnės liekanos – Mažosios Lietuvos kultūros paveldas, kaimo architektūra.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Berciškės kaimas, 1995
Iliustracija: Drevernos panorama, 1959 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Minė, 1999
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Šyša, 1999
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Skirvytėlė, 1999
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Lapaliai, 1999
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Lapaliai, 1999
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Pakalnė, 1999
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Skirvytėlė, 1999
Iliustracija: Tradicinis Nemuno deltos kaimas Šyša, 1999