kolonijos

kolònijos, kolonistų gyvenvietės. XIII a. Kryžiuočių ordinui nukariaujant Prūsą, tas žemes kolonizuojant, naujieji atvykėliai (daugiausia iš Vakarų Europos) kūrė naujas gyvenvietes pagal savo papročius (o ne pagal senąsias prūsų tradicijas). Taip intensyviai kolonizuojamose Notangoje, Bartoje (iš dalies Semboje) kurti vokiečiams būdingi aikštiniai ir kiti kaimai, kurių paplitimas rodo anuomet kolonizuotų plotų ribas. Dažnai tos naujos kolonijos įspraustos tarp senųjų prūsų kaimų – visai kitaip išsidėsčiusių ir apstatytų. Taip Bartoje kurtasi 1333–1362 ir vėliau – po Didžiojo prūsų sukilimo. Žinomos į pietus ir į šiaurę nuo Karaliaučiaus įsikūrusios senosios vokiečių gyvenvietės-kolonijos. Taip į vakarus nuo Deimės, nuo Alnos ir Unguros tarpupio susiklostė seniausių kolonijų plotas su visiškai skirtinga civilizacija. Tose kolonijose tvarkytasi kitaip nei aplinkiniuose senuosiuose prūsų kaimuose – kitokia buvo žemėvalda, kitaip dirbta žemė ir užsiimta kitokiu ūkiu. Matyt, labai skyrėsi ir sodybos, pastatai bei kita. Spėjama, kad Prūsoje tuomet statyti vokiečiams žemaičiams (iš ten atvyko dauguma kolonistų) būdingi statiniai ir kita. Aikštinių kaimų sandara tiko priešiškoje aplinkoje įsikūrusioms kolonijoms, kur rūpintasi turtu bei saugumu. Tokių kaimų sodybos glaudžia juosta supo didelę ovalinę aikštę, per kurią tekėjo upelis (naujos kolonijos kurtos prie upelių). Aikštėje girdyti gyvuliai, čia jie saugoti nuo aplinkinių. Aplink glaudų sodybų žiedą (padėjusį apsiginti nuo nedidelių užpuolimų) plytėjo dirbamieji laukai ir ganyklos. Nuo XV a. vidurio, sulėtėjus Prūsos žemių kolonizacijai, artėjant įvairioms etninėms grupėms, palaipsniui perimant iš Vakarų technologines naujoves ir naudingą senųjų vietos gyventojų patirtį, griežtas kolonijas keitė mišrūs kaimai, viensėdžiai, sodybų grupės. Tarp jų išsiskyrė pagal valdžios potvarkius įkurtos gyvenvietės, įvairių tautų atsikėlėlių kaimai. Taip kūrėsi olandų, prancūzų hugenotų gyvenvietės. Naujas kolonijų kūrimo etapas prasidėjo XVIII a. pradžioje, Didžiosios kolonizacijos dešimtmečiais. Tada masiškai įkurdinant naujus atvykėlius, kolonijos buvo griežtai administraciškai planuotos. Pvz., Elbingiškių kolonijos plotas buvo suskirstytas siaurais žemės rėžiais, sodybos tvarkingai išrikiuotos, drėgnos žemės nusausintos tiesiais grioviais ir apjuostos nuo potvynių pylimais. Taip taisyklingai ir griežtai („kareiviškai“) krašte planuota daugelis to meto kolonijų. Tokios kolonijos (su panašaus dydžio taisyklingai išrikiuotais sklypais) XVIII a. kurtos visoje Prūsijoje, įgyvendinant anuometines tvarkos ir drausmės nuostatas. XVIII a. pabaigoje pagal Vakarų Europos pavyzdį krašte pradėtos kurti pelkininkų kolonijos, taip išnaudoti dideli pelkių bei durpynų plotai. Antai nuo 1768 kurta Königshuld (Kakšių bala) kolonija didžiosios Kakšių pelkės pakraščiuose. Ten planingai kasti sausinimo kanalai, skirstyti sklypai kolonistams. Nors ta kolonija buvo planuota pagal parengtus projektus, ten apsigyveno ne atvykėliai iš tolimų kraštų, o daugiausia lietuvininkai. Pvz., 1794 gyveno Wokulatis, Jonikatis, Bumblies, Paulikatis, Poknatis, Strungatis, Zwirblies, Grigstis, Grigschatis ir kiti. Lietuvių kolonija gyvavo ir XX a. pradžioje. 1927 joje gyveno Balzuweit, Wedereit, Dannulat, Josupeit, Mertineit, Adomeit, Galwelat, Mauschus, Matschulat, Austellat, Kummetat ir kiti. Pelkininkų kolonijų ypač daug kurta XIX a.–XX a. pradžioje. Pvz., Nemuno deltoje, Rupkalvių pelkėje, įkurta Bismarcko didelė kolonija (dabar Žalgiriai), Aukštumalos pelkėje – Aukštumala, Vabalai, Rūgalė, Šyšgriai ir kiti. Tai buvo suplanuotos gyvenvietės su nedideliais sklypeliais, taisyklingai išdėstytomis mažomis sodybėlėmis, savomis mokyklomis, kapinėmis, kelių bei sausinimo griovių tvarkingais tinklais. Panaši buvo Išlūžės kolonija, daugybė gyvenviečių Pakalnės apskrityje. Vykdant vidaus kolonizaciją plėstasi į girias ir kitus iki tol žemės ūkiui nenaudotus plotus, dažniausiai kurtos viensėdžių kolonijos su tvarkingomis sodybų grupėmis. Ten vesti tiesūs keliai, žemę stengtasi skirstyti į taisyklingus sklypus. Krašto kolonijos skyrėsi nuo senųjų prūsų ir lietuvininkų netaisyklingų kaimų, kuriuose įvairiai išsimėčiusios sodybos ir pastatai, vingiuoti keliukai. Skirtingai nei dirbtinės, suplanuotos kolonijų gyvenvietės, senieji kaimai kūrėsi pamažu taikydamiesi prie vietovės sąlygų bei gyventojų poreikių.

Martynas Purvinas