pievininkų kaimai

pevininkų káimai kūrėsi potvynių neužliejamose (ar rečiau apsemiamose) kalvelėse bei aukštumose, supamose Nemuno deltos užliejamų pievų ar panašių drėgnų plotų. Pasižymėjo chaotiška struktūra – į saugesnę ir didesnę pakilumą glaudžiai susiburdavo daug sodybų, vėlesni atvykėliai apsigyvendavo ir nuošalesnėse mažose kalvelėse. Pievininkų kaimai plėsdavosi įsisavinant vis naujus plotus Nemuno deltoje ir kitur – grioviais nusausinus iki tol neįbrendamas klampynes, ten įrengus šienaujamus plotus. Sukultūrinus didelius plotus Nemuno bei Rusnės upių kairiuosiuose krantuose, ten tradiciniai pievininkų kaimai pamažu virto laukininkų kaimais, nemaža dalis buvusių pievų buvo suarta, aplink pievininkų kaimų liekanas įsikūrė daug naujų žemdirbių vienkiemių. Greta grynųjų pievininkų kaimų būta nemažai mišrių kaimų (dalis jų gyventojų dar vertėsi žvejyba, dirbo žemę sausesnėse vietose). XX a. pradžioje Nemuno bei Rusnės upių dešiniajame krante buvo likę nemaža pievininkų kaimų: Krakoniškiai, Šokai–Šakininkai, Prūseliai, Plaušvarė, Vičiai, Nausėdai, Pelėnai, Užpirdžiai, Sutkučiai, Lazdėnai, Pilvariai, Leitvariai, Karceviškiai, Galsdonai, Šiaudyčiai, Grandininkai, Šilininkai, Girininkai, Šakūnėliai, Barzdėnai, Sausgalviai, Rupkalviai, Šyšgiriai. Dauguma jų sunaikinta sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kiti labai sunyk likvidavus tradicinio ūkio pagrindus.

L: Purvinas M. Pievininkų kaimai Nemuno deltoje // Kultūros paminklai. 8. V., 2001, p. 155–169.

Martynas Purvinas