Nemuno deltos užliejamosios pievos
Nẽmuno dèltos užlejamosios pevos, būdingiausias deltos gamtinis kompleksas. Nemuno žemupio užliejamosios pievos įvairaus dydžio plotais driekiasi paupiais nuo Smalininkų – krašto buvusios ribos. Jos išsiplečia ties Šešupės ir Jūros žiotimis, kur kasmetinius potvynius sustiprina šių upių vandenys, o ypač žemiau Rambyno. Pievų pobūdį nulėmė vietovės geologinė ir hidrografinė istorija – pralaužtinio Nemuno slėnio per Vilkyškių kalvagūbrį išplovimas, deltos ploto palaipsnis užpildymas upės sąnašomis, Nemuno nešmenų pobūdis. Istoriniais laikais plečiant žemdirbystę Nemuno upyne pavasariniai polaidžiai, liūčių vandenys vis daugiau nuplaudavo derlingų suartų dirvų, atplukdytomis trąšiomis sąnašomis kasmet pamaitindavo potvynių užlietas deltos žemumas. Taip susiklostė šis savitas gamtinis kompleksas: derlingoje ir drėgnoje paupių žemėje potvyniams atslūgus sparčiai augdavo žolė, susiklostė savitos ir labai našios pievų augalų bendrijos. Tų plotų našumas nebuvo tolygus – ledų sangrūdos, pakitusios srovės ir kita galėjo kai kur nugremžti derlingą dirvą ar užnešti ją smėliu. Klostantis sąnašoms pievų paviršius palaipsniui kilo aukštyn, plotai sausėjo. Taip derlingiausių pievų plotai stūmėsi link Kuršių marių pakrančių. Nuo senovės juos vertino gyvulių augintojai. Dar XIII a. šias pievas savo žirgynams naudojo Kryžiuočių ordinas. Po Melno taikos (1422) tos pievos tapo vertinga preke. Pvz., 1491 lietuviai Kybartaitis, Vilkutaitis ir Mantautaitis pirko 4 margus Nemuno pievų netoli Rambyno. Vertingiausias pievas dalijosi miestai, didieji žemvaldžiai bei kaimai. Pvz., Tilžės ir Ragainės miestai valdė pievų plotus abiejuose Nemuno krantuose. XVI a. viduryje Martynas Mažvydas skundėsi dėl nepatogaus bažnyčios pievų sklypo kitapus Nemuno. Deltoje klostėsi pievininkų kaimai, užsiėmę gyvulininkyste ir pievų šienavimu. Nuo seno tokiu šienu prekiauta, juo atsiskaityta įvairių rinkliavų metu. Kraštą vis tankiau apgyvendinant, daugėjant kaimų gyventojų, suariant visas pakilesnes vietas, drėgnos užliejamosios pievos tapo pašarų svarbiausiu tiekėju kelių apskričių ūkininkams. Kaimai bei pavieniai žmonės įsigydavo ar nuomodavo deltos pievų tolimus plotus, ten šienaudavo, išsiveždami šviežiai nupjautą žolę ar išdžiovintą šieną. 3 kartus per metus šienaujant iš 1 ha gaudavo po 2,5–5 t šieno. Būta stambių savininkų (pvz., Scheu valdė 3000 ha, Neumannas – 1000 ha, Šereitlaukio dvaras –279 ha pievų ir 230 ha ganyklų). Drėgnų plotų su vešliais žolynais šienavimas buvo sunkus darbas – nupjauta žolė nešta džiovinti į sausesnes vietas, ten įrenginėtos medinės pakylos šieno kupetoms sukrauti. Daug kur šieną iš deltos tekdavo išvežti valtimis arba žiemą rogėmis. Palaipsniui Nemuno deltoje įrengiant polderius, plečiant melioracijos darbus, natūralių užliejamų pievų plotai mažėjo, mažiau derlingų sąnašų nusėsdavo žemuose plotuose. Nemuno deltos užliejamųjų pievų pobūdį po 1944 ypač pakeitė didžiuliai sovietiniai pertvarkymai, pakeitę deltos didelę dalį. Žlugus sovietiniam ūkiui kai kur atsikuria natūralesni pievų ploteliai.
L: Purvinas E. Mažosios Lietuvos pelkių etnografiniai bruožai ir pavadinimai // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995.
Erikas Purvinas
Martynas Purvinas
MLEA
Iliustracija: Nemuno deltos senvagės Lazdėnų apylinkėse, 2004
Iliustracija: Pievininkų kaimo kapinės ant kalvelės tarp užliejamų pievų, 2004
Iliustracija: Kasikėnų dvaro sodyba prie užliejamų panemunės pievų, 2001
Iliustracija: Puošni mūrinė vila – poilsiavietė Nemuno užliejamose pievose Tilžės apylinkėse, 1991