pievos
pevos. Miškingoje Prūsoje pievų buvo nedaug, išsiskyrė upių slėnių pievos, ypač Nemuno deltos užliejamosios pievos. XIII a. viduryje įsibrovęs Kryžiuočių ordinas vertino aptiktąsias vešlias krašto pievas, įkurdavo jose savo žirgynus. Iškertant krašto girias, žolynais apželdavo apleisti dirvonai, arimui netinkamos vietos. Užliejamuose plotuose kūrėsi pievininkų kaimai ir sodybos. Pelkininkai šienaudavo pabalius. Intensyvėjant žemės ūkiui klostėsi pienininkystės, šieno ruošimo verslai. Natūralių pievų plotai buvo nuomojami ar įsigyjami, iš jų daug krašto ūkininkų apsirūpindavo pašarais. Pvz., vasarą Ramučių apylinkių ūkininkai kasdien parsiveždavo iš nuomotų sklypų panemuniuose (už keliolikos km) šviežiai prišienautos žolės, kuria šėrė tvarte laikytus galvijus. Iš Nemuno deltos pievų šieną savo gyvuliams į Kuršių neriją kuršvaltėmis plukdydavo kuršininkai. Į deltos pievas atvykdavo šienauti ūkininkai net iš Klaipėdos apylinkių. Dažnų potvynių užliejamose drėgnose Nemuno deltos pievose išdžiovintą šieną kraudavo į dideles kupetas ant specialiai parengtų aukštų pagrindų (vok. Heustellen) – lentų klojinių ant polinių pamatų. Per šienapjūtę deltos pievos virsdavo judria ir triukšminga vieta – ten aidėjo atvykusių šienpjovių bei grėbėjų šūksniai, dainos; naktimis degė laužai (atvykėliai iš toliau įsikurdavo ilgam). Iš pievų verslo pelnėsi jų nuomotojai, šieno pirkliai, su pagalbininkais kuršlaiviais ir kuršvaltėmis šieną plukdę į Karaliaučiaus ir kitas prekyvietes, kur jį supirkdavo miestų vežikai ir kiti. Nemuno deltos pievų našumas (gausūs krituliai bei drėgna dirva skatino spartų žolių augimą), natūralių žolynų kokybė lėmė pienininkystės suklestėjimą. 1913 šienaujamos pievos užėmė vidutiniškai 14% žemė ūkio naudmenų Rytprūsiuose, Šilutės apskrityje – 29,8%, Pakalnės apskrityje – 22,3%, Labguvos apkrityje – 21,6%, Tilžės apskrityje – 16,4%, Klaipėdos apskrityje – 14,1%. Mažiau pievų buvo krašto rytinėje dalyje: Ragainės apskrityje – 10,6%. Pilkalnio apskrityje – 11,2%, Stalupėnų apskrityje – 10,1%, Įsruties apskrityje – 11,7%, Gumbinės apskrityje – 11,6%, Darkiemio apskrityje – 12,8%, Girdavos apskrityje – 11,7%, Vėluvos apskrityje – 11,9%. Daugiau pievų buvo Mažosios Lietuvos pietrytiniame pakraštyje: Geldapės apskrityje – 18,2%, Unguros apskrityje – 15,8%. Mažai pievų buvo intensyvios žemdirbystės plotuose: Friedlando apskrityje – 8,7%, Fischhauseno apskrityje – 9,6%, Šventapilės apskrityje – 11,3%, Ylavos apskrityje – 11%. 1913 ganymui naudotos vešlios pievos (ganyklos) užėmė vidutiniškai 4,15% žemės ūkio naudmenų Rytprūsiuose, Šilutės apskrityje – 9,8%, Pakalnės apskrityje – 8,5%, Tilžės apskrityje – 7%, Įsruties apskrityje – 7,9%, Vėluvos apskrityje – 7,4%, Fischhauseno apskrityje – 8,2%. Kitur ganyklų būta mažiau: Klaipėdos apskrityje – 2,9%, Ragainės apskrityje – 5,4%, Pilkalnio apskrityje – 3,5%, Stalupėnų apskrityje – 3,8%, Gumbinės apskrityje – 3,3%, Darkiemio apskrityje – 4,6%, Girdavos apskrityje – 5%, Unguros apskrityje – 5,5%, Geldapės apskrityje – 1,4%, Friedlando apskrityje – 5,7%, Ylavos apskrityje – 5,3%, Šventapilės apskrityje – 6,1%. Atskirai buvo apskaitomi aptvarai – aptverti ganyklų plotai. 1913 jie užėmė vidutiniškai 6% žemės ūkio naudmenų Rytprūsiuose, Klaipėdos apskrityje – 11,4%, Šilutės apskrityje – 10,7%, Tilžės apskrityje – 8,1%, Fischhauseno apskrityje – 6,8%, Labguvos apskrityje – 6,2%, Girdavos apskrityje – 6,5%, Geldapės apskrityje – 6,1%. Kitur aptvarų buvo mažiau: Pakalnės apskrityje – 4%, Pilkalnio apskrityje – 3,8%, Gumbinės apskrityje – 3,7%, Stalupėnų apskrityje – 3,3%, Darkiemio apskrityje – 3,4%, Šventapilės apskrityje – 3,9%, Ylavos apskrityje – 5,5%, Friedlando apskrityje – 5,1%, Unguros apskrityje – 4,6%, Vėluvos apskrityje – 5,8%, Įsruties apskrityje – 5,6%, Ragainės apskrityje – 5%. Intensyvėjant žemės ūkiui stengtasi suarti kuo daugiau pievų, jas keitė ir ganyklos. Pvz., 1913 Rytprūsiuose buvo 364 900 ha pievų, 1929 – 344 700 (sumažėjo 5,5%); ganyklų – 262 300 ir 353 400 (padaugėjo 34,7%). Nemuno deltos ir kitų drėgnų vietų sausinimas, apsauginių pylimų bei polderių įrengimas keitė pievų žolynų rūšinę sudėtį, dažnai mažino jų derlingumą. Pievos kultūrintos sėjant dobilus ir kita. 1913 Pakalnės apskrityje buvo 15 417 ha pievų ir 8623 ha visokių ganyklų, Šilutės apskrityje – 17 397 ir 11 916, Labguvos apskrityje – 13 031 ir 6220, Tilžės apskrityje – 10962 ir 10 114, kitų kraštų apskričių pievų ir ganyklų buvo gerokai mažiau. Tobulinant pievininkystę didintas pievų produktyvumas. Pvz., 1878–1882 Tilžės apskrityje iš 1 ha gauta po 21,8 cnt šieno, 1909–1913 – po 51 cnt; Pakalnės apskrityje – 21,97 ir 45,8; Šilutės apskrityje – 17,93 ir 50,60; Labguvos apskrityje – 16,65 ir 38,5. 1913 Rytprūsiuose iš 1 ha gauta po 42,2 cnt šieno, 1919 – 44,9 (iš užliejamų pievų), 35,7 (iš kitų pievų). 1924–1928 iš kultūrinių pievų gauta šieno: dobilų po 44,1 cnt, liucernos po 49,8. 1927 šienaujamos pievos užėmė 9,4% Rytprūsių viso ploto, ganyklos – dar 9,1% (pvz., ariama žemė – 52,8%, miškai ir krūmynai – 18,3%). 1928 pievos užėmė 13% Rytprūsių žemės ūkio naudmenų, ganyklos – 13,1%. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir SSRS valdymo metais dauguma pievų ir ganyklų buvo apleistos, kitur nevykusiai numelioravus sumenko pievų našumas, apnyko praeityje garsūs natūralūs žolynai, lėmę krašto pienininkystės ir žirgininkystės buvusią sėkmę.
Dar skaitykite trakėnai.
L: Grigalauskas J. Nemuno žemupio užliejamų pievų pagerinimas ir jų racionalus panaudojimas. V., 1961; Purvinas E. Mažosios Lietuvos pelkių etnografiniai bruožai ir pavadinimai // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995; Gipiškis V. Nemuno žemupio užliejamosios pievos // Mokslas ir gyvenimas, 2001, Nr. 5.
Erikas Purvinas
Martynas Purvinas
XX a. pradžioje Klaipėdos apskrities pievos ūkininkų buvo kiek įmanoma plėšiamos ir paverčiamos ariama dirva. Pievų ploteliai išlikdavo tik kokiame šlapiame kampe, prastoje žemėje. Tokių pievų šienas buvo menkos kokybės, jį šerdavo tik avims ir žiemą nedirbusiems arkliams. Šieną dagojo ir nuo įvairių griovių krantų. Tokiose vietose nušienautą žolę sugrėbdavo, surišdavo virve ir ant kupros nešdavo iki kokio keliuko. Nuošalių pievų ploteliuose (gal senose dykros liekanose) nuo pavasario iki rudens žydėdavo labai daug rūšių gėlių, vešėjo natūralūs žolynai. Ten rinkdavo kėmeles (kmynus) ir ramunes. Už tokį šieną geresnis pašaras buvo pjauti žydintys raudonieji dobilai. Nudagota dobiliena veik vėl žaliuodavo ir būdavo gera ganykla.
Martin Tydecks
Iliustracija: Kuršių marių žvejai kraunasi iš valties šieną iš Nemuno deltos pievų, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: „Pievų knygos“ Elbingo miesto archyve pirmasis puslapis, 1421 / Iš knygos „Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preußenlande“, 1931 (saugoma Vilniaus uniνersiteto bibliotekoje)
Iliustracija: Miniatūra „Vokiečių darbai Prūsijoje“, 1421 / Iš knygos „Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preußenlande“, 1931 (saugoma Vilniaus uniνersiteto bibliotekoje)
Iliustracija: Miniatūra „Vokiečių darbai Prūsijoje“, 1421 / Iš knygos „Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preußenlande“, 1931 (saugoma Vilniaus uniνersiteto bibliotekoje)
Iliustracija: Sausgalių pievininkų kaimas aukštumėlėje tarp užliejamų pievų ir sausinimo griovių, 1999