melioracija

meliorãcija (lot. melioratio „gerinimas“), priemonės, kurios ilgam laikui pakeičia dirvožemio vandens, oro, šilumos, maisto medžiagų režimą, sudaro sąlygas gausiam ir pastoviam derliui gauti. Prūsai, kaip ir kitos gentys, nuo seno gerino žemes, kirto miškus, rovė kelmus, šalino akmenis, tręšė, laistė, tiesė kelius, kasė griovius (grabes), kanalus (karnoles), statė tiltus, darė pralaidas, brastas, slenksčius, šliuzus. Melioraciją plėtoti pradėjo kryžiuočiai, tiesę kelius, statę tiltus, reguliavę upes pirmiausia suinteresuoti karo žygiais. Visa tai taikyta ir dirbamosioms žemėms gerinti. Karaliaučiaus krašte melioracija ypač smarkiai plėtota Rytprūsių vokietinimo laikotarpiu. Iki šiol išlikę polderiai, vandens kėlimo stotys, Nemuno deltos kairiojo kranto pylimai byloja apie aukštą melioracijos lygį. Klaipėdos krašte t. p. buvo vasaros polderių, Uostadvario, Stankiškių ir kitos vandens kėlimo stotys. Klaipėdos apskrityje XX a. pradžioje daug kalbėta apie drenažą (drenožę), bet mažai daryta, nors šlapiems laukams jo labai reikėjo. Ūkininkai nenorėdavo skirti laukų rėžio plačiam surenkamajam grioviui, į kurį tekėtų vanduo iš drenažo linijų. Tada drenažą buvo įsirengę ir didelę naudą turėjo tik dvarininkai ar keli stambūs ūkininkai. Mažieji būreliai vandenį nutraukdavo kasdami griovius. Kur laukai buvo lygūs, vanduo grioveliuose stovėdavo, plotai buvo šlapi, pavasarį vėlai tegalėta žemę apdirbti, rudenį vos ne vos parvežta bulves (ropes), sėtinius, runkulius ir kopūstus. Per dirvas su vogučiu traukdavo vagas – jomis šiek tiek nutekėdavo vandens (vagomis bėgiodavo zuikiai, kurapkos, jose perėdavo pempės). Tarpuvagius vadindavo lysve. Būdinga Klaipėdos krašto melioracijos priemonė − žemkelių ir ežių, karnolių ir grabių apsodinimas kurui genimais gluosniais. Tai kūrė ir savitą kraštovaizdį. Kelius prižiūrėdavo, remontuodavo patys ūkininkai, turėdavę savo kelio ruožus. Pvz., Pagėgių apskrityje Gėgždų kaime jau 1929 įrengtas vietinis drenažas ir atviri grioviai, sureguliuoti Sartės ir Gėgždupuko upeliai. Daugiausia darbus (be darbų projektų) atlikdavo zimagorai (melioratoriai) iš Didžiosios Lietuvos. Drenažo grabes ir tranšėjas kasė kastuvais (spatais) ir kita savamokslių pasidaryta įranga. Savamoksliai zimagorai ir ūkininkai surasdavo takoskyras vandeniui nutekėti į vandeningesnius griovius ir upelius. Gėgžduose ūkininkai plūgu, žagre ar vagoriumi vagodavo šlaitus, papėdes bei lomas. Vagų nuobirų kuveitus nutraukdavo grėbliuku. Laukas artas, o išmetimų vagos, kur reikėdavo, būdavo gilios. Jos sudarydavo lysves. Į išmetimų vagas suvesdavo išvagotas vagas. Dirbamus plotus ūkininkai suplanuodavo taip, kad įmirkusios žemės nebelikdavo. Iš lomų plūdusį vandenį stengdavosi nuvesti grabėmis į upelius, o jei grabėje vandeniui kelią pastodavo aukšta kalva, ją perkasdavo ir ten įrengdavo drenažą. Jei kuris ūkininkas neišgalėdavo taip melioruoti, gilesnę įdubą pasilikdavo pievai ir iškasdavo tvenkinį. Kad per polaidį ar liūtis lomė nebūtų patvenkta, per kalvą kasdavo grabę, kuria tekėdavo tik perteklinis vanduo. Keliai tiesti aplenkiant įdubas, šaltiniuotas vietas, taikytasi prie sodybų. Žemkeliams tiesti naudoti arkliai, plūgai – sankasoms suarti, arkliniai skeperiai – šalikelėms, griovių šlaitams, grunto sankasoms ir pylimams prie tiltų. Kelius lygindavo kastuvais, šiupeliais ir sunkiomis ąžuolinėmis keturkampėmis sijomis su tam tikru atšakos kampu. Siją traukdavo 4–6 arkliai. Prižiūrėti upeliai. Pvz., Sartės upelis reguliuotas vienoje atkarpoje, o Gėgždupukas ištisai. Upelius prižiūrėdavo tas ūkininkas, per kurio žemę jie tekėdavo. Iš jų turėjo būti išrenkami akmenys, sąnašos. Upelių būklę tikrindavo žandaras. Ūkininkas, panoręs nuleisti vandenį iš savo lauko, turėdavo gauti leidimą iš kaimyno ir įsipareigoti nedelsiant tvarkyti netinkamą drenažą bei prižiūrėti dalį upelio. Grabėmis nuleisti vandenį per kito ūkininko lauką drausta. Gėgždų apylinkėse vietinių drenažo ruožų buvo nemažai. Drenažo sistema įrengta Lauksargių, Griežpelkių, Šakių, Vielaičių, Kulmenų, Kentrių, Vydutaičių, Ropkojų ruože, Bubliškių ir Jonikaičių dvaruose. Tačiau po 1944 sovietams vykdant savo melioraciją prieškarinis drenažas sunaikintas. Senos sistemos neatitiko sovietinio drenažo sistemų, nebuvo išlikę senų projektų. Kai kurios sistemos (pvz., Kulmenų) pritaikytos ir prijungtos prie naujųjų. Drenažas durpynuose ir pelkėtose vietovėse darytas fašinomis (žabu surišti buntai). Jas dėdavo į iškastą tranšėją. Fašinos naudotos ir pralaidoms per grabes, kuriose vandens tėkmė būdavo nesmarki. Fašinos naudotos ir krantams nuo išplovimo tvirtinti. Drenažui naudoti lauko akmenys ir iš lentų padaryti vamzdžiai, t. p. filtravimo medžiagos, žvyras, akmenys, samanos, kraikinės durpės, šiaudai. Tokiais senoviniais būdais buvo nuvedamas vanduo Aukštumalos durpyne, Vabaluose, Ruguliuose, Šyšgiriuose, Rusnės saloje ir kitose Nemuno deltos vietose. Arkliai, naudoti melioracijos darbams šiose vietovėse, būdavo specialiai apaunami, kad neklimptų. Kartais dėl melioracijos kildavo ginčų tarp kaimiečių ir dvarininkų. 1877–79 Lapynės dvaro savininkas Hahnas kreipėsi į Šilutės apskrities valdybą, prašė leisti jam melioruoti 560 margų pievų melioravimu reguliuojant Tenenio upės potvynių vandenį. Tačiau jo projektui pasipriešino Alkos, Berciškių, Aukštumalės, Petrelių, Kukoraičių ir Virkyčių kaimiečiai. Per Hahno pievų melioracijos griovį galėjo būti užsemtos jų pievos. Tačiau Šilutės apskrities taryba kaimiečių skundo nepaisė. Vėliau imta aktyviau rūpintis visų vandeningų plotų melioracija, sausinimo griovių daugėjo, naudoti vis modernesni įrenginiai.

Dar skaitykite laukų kultūrinimas.

Aloyzas Masolas

Martin Tydecks

MLEA

Iliustracija: Kasamas kanalas Nemuno deltoje, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Vandens kėlimo stoties siurblinė, varoma vėjo malūno, Rytprūsiuose, XX a. pradžia / Iš Martyno Purvino rinkinio

Iliustracija: Krantbėkio siurblinė, Semba, 2002

Iliustracija: Arklu vagojamas melioracijos griovys Požėrų kaimo Dumašiaus lauke, Paprūsė / Iš Nerijos Kukauskienės albumo

Iliustracija: Laukininkas Dumašius su darbininkais prie melioracijos griovio, apie 1933 / Iš Nerijos Kukauskienės albumo