laukininkų pastatai

laukiniñkų pastata. Jų dydis, patalpų išdėstymas bei naudojimas atitiko to laiko žemės ūkio gamybos pobūdį, vietos papročius ir kita. Kaip ir kiti baltų kraštai Mažoji Lietuva buvo medinės statybos areale, todėl daugelį amžių čia statyti vien mediniai pastatai. Gausių kritulių krašte reikėjo gintis nuo lietaus ir sniego, todėl išmokta įrengti patikimus šiaudų ir nendrių stogus, derlių bei kitas atsargas saugojusius nuo drėgmės. Nuo dirvos drėgmės medinius pastatus bei atsargas saugojo patikimesni pamatai. Visa tai lėmė senųjų statinių išvaizdą: neaukštus medinius pastatus gobdavo dideli stogai plačiomis pastogėmis, saugojusiomis medines sienas nuo lietaus. Senovinėse laukininkų sodybose (kur gyveno kelios giminingos šeimos) reikėjo erdvesnių pastatų derliui iš didesnio ploto bei gyventojams sutalpinti. Išsiskirsčius į šeimos ūkius, pakako mažesnių pastatų. XIX a. ir XX a. pradžioje stambėjant ūkiams vėl reikėjo didesnių laukininkų pastatų (tą lėmė ir didesnis žemės ūkio našumas). Senovinė žemės ūkio technologija (pvz., palaipsnis javų kūlimas spragilais ir kita) lėmė atitinkamų statybą, tam tinkamų patalpų įrengimą. Pvz., atsiradus ir labai paplitus bulvėms, prireikė atitinkamų pastatų joms išsaugoti per žiemą. Kintant gyvulių auginimo technologijai (pvz., pradėjus juos šerti šakniavaisiais, šeriant tvartuose karves šviežia pievų žole ir kita), kito ir laukininkų pastatai (jų dydis, patalpų išdėstymas ir kita). Todėl Mažosios Lietuvos atskirų laikotarpių laukininkų pastatai gana smarkiai skyrėsi. Senaisiais laikais būdingiausi laukininkų pastatai buvo klėtys, kuriose saugoti iškulti grūdai ir kitos atsargos, tačiau jų nereikėjo žuvininkams-žvejams ar pelkininkams. Seniesiems žemdirbiams buvo būtinos jaujos (javams džiovinti ir kulti), lininės (linams džiovinti). Gyvuliai laikyti tvartuose (pastatuose ir aptvaruose). Pašarai bei neiškulti javai laikyti daržinėse. Senųjų laukininkų sodybose dar stovėdavo gyvenamieji pastatai bei pirtys. Tokių tradicinių laukininkų pastatų visuma kito jau nuo XVII a. pradžios, kai vietos valdžios įsakais drausta (dėl dažnų gaisrų) jaujų bei pirčių statyba. Taip bandant apsaugoti Mažosios Lietuvos medinius kaimus bei sodybas nuo gaisrų, prievarta keistos lietuvininkų gyvensenos tradicijos, laukininkų senieji papročiai. Svarbiausi buvo ūkiniai pastatai. Tinkamas gyvulių bei derliaus laikymas, priežiūros patogumas ir kita lėmė ūkininkavimo sėkmę ir gyventojų gerovę. Todėl nuo XIX a. pradžios intensyvėjant žemės ūkiui, plintant vis naujoms žemės ūkio gamybos technologijoms, labiausiai kito būtent ūkiniai laukininkų pastatai, taikyti prie naujų sąlygų. Nuo XIX a. krašte sparčiai modernizuoti tvartai (staldai). XX a. pradžioje paplito tvirti ir puošnus raudonplyčiai tvartai su tobulesne įranga, pakeitę senuosius medinius statinius. Senąją jaują pakeitė erdvios medinės daržinės iš tinkamesnių rėminių konstrukcijų; tokiose daržinėse tilpdavo daug šieno bei kitko. Taupant brangią medieną, išmokta statyti erdvesnes skūnes. Senąjį kūlimą spragilais pakeitė kuliamosios, sukamos arklinio rusverkio ar įvairių motorų. Šis ir kiti su derliaus dorojimu susiję pokyčiai atsispindėjo ir statant XX a. pradžios ūkinius pastatus. Stambėjant ūkiams, įsigalint didesnėms valdoms, statyti vis didesni ūkiniai pastatai. Anuometinis žemės ūkio intensyvumas (dideli derliai, išplėtota gyvulininkystė ir kita) skatino vis naujų, didesnių ir tvirtesnių laukininkų pastatų statybą. Didesnėse sodybose statyti specializuoti tvartai (arklidės, karvidės, kiaulidės ir kita). Įsigyjant vis įvairesnės stambios žemės ūkio technikos (pjaunamosios, pucmylės-vėtyklės ir kita) reikėjo vietos jai saugoti. Keičiantis sodybose žemės ūkio darbų pobūdžiui, toliau kito pastatų bei atskirų jų dalių panaudojimas. XX a. pradžioje nedidelėse ir vidutinėse sodybose išplito įvairios paskirties ūkiniai pastatai. Senąją klėtį pakeitė sandėlio patalpėlė tame statinyje, ten būdavo ir samdinio kambarėlis. Senųjų lietuvininkų sodyboms būdingą laukininkų pastatų gausą bei įvairovę XIX–XX a. pradžioje pakeitė naujoviški racionalūs laukininkų pastatai tvarkingai suplanuotose sodybose. Kraštui būdingi laukininkų gyvenamieji pastatai palaipsniui klostėsi iš senųjų namų (vienos patalpos dūminių pastatų su ugniaviete viduryje), stubų (gyvenamojo kambario su prieangiu) ir pečinių ir maltuvių (kur maldavo girnomis grūdus ir kepdavo duoną). XVIII–XIX a. įsigalėjo patogūs laukininkams gyventi dviejų ar vieno galo (mažesnių bei skurdesnių šeimų) gyvenamieji namai su prieangiu (prybučiu) ir virtuve (kaminu) viduryje, gyvenamoji estuba (kitur ir su stubele), kamara ir kitomis patalpomis galuose. Tokiuose namuose miegota, valgyta, ten laikyti svarbiausi daiktai, ruoštas maistas, užsiimta įvairiais buities bei ūkio darbais. Ilgainiui laukininkų pastatai-namai kito: dūminius namus pakeitė pastatai su dūmtraukiais, mažesnius namelius – aukštesni bei erdvesni su didesniais langais ir daugiau puošmenų. XX a. I pusėje laukininkų kaimuose plito lig tol miesteliams būdingi didesni, sudėtingesnės struktūros įvairiai papuošti gyvenamieji namai. Tada atskiros patalpos skirtos skalbyklai, dirbtuvei ir kitkam. Kambariuose gausėjo miestietiškų baldų, puošmenų, įvairių technikos naujovių. Kai kur dar užsilikusiais senoviniais Mažosios Lietuvos laukininkų pastatais kaip retais ir savitais statiniais XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje domėjosi vokiečių tyrėjai, užfiksavę kai kuriuos senuosius pastatus, stebėjęsi jų savotiškumu. Tada pabrėžta, kad krašte įsigali naujoviški, vakarietiškesni laukininkų pastatai bei sodybos. Tačiau lietuvininkų liaudies architektūros tradicijos staiga nenutrūko. Naujoviški laukininkų pastatai krašte statyti savaip, vietos gyventojai ir meistrai juos dailino tradicinėmis puošmenomis. Ilgaamžę laukininkų pastatų raidą nutraukė tik sovietų okupacija 1944–45, krašto etnocidas. Mažojoje Lietuvoje buvo sunaikinta per 90 % laukininkų pastatų, daug išlikusių suniokota ar nevykusiai perdirbta. Savitais Klaipėdos krašto laukininkų pastatais LSSR paminklotvarka nesirūpino. Vertingi Mažosios Lietuvos (kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje) nebuvo skelbiami architektūros paminklais, deramai nebuvo tiriami. Ir po 1990 Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos veikėjai pasmerkė laukininkų pastatų likučius toliau nykti. Dar kaimo architektūra, kaimo statyba, kaimai, laukininkų kaimai.

L: Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Mažoji Lietuva. l. New York, 1958; Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Laukininko Tenikaičio staldas (tvartas) Astraviškiuose, Pagėgių apskrityje, 1960. V. Strigūno ir V. Sakalausko piešinys – fasadas / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Laukininko Tenikaičio gyvenamasis namas Astraviškiuose, Pagėgių apskrityje, 1960. V. Strigūno ir V. Sakalausko piešinys – fasadas / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Laukininko Tenikaičio staldas (tvartas) Astraviškiuose, Pagėgių apskrityje, 1960. V. Strigūno ir V. Sakalausko piešinys – planas / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Laukininko Tenikaičio gyvenamasis namas Astraviškiuose, Pagėgių apskrityje, 1960. V. Strigūno ir V. Sakalausko piešinys – planas / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Laukininko Tenikaičio skūnė (daržinė) Astraviškiuose, Pagėgių apskrityje, 1960. V. Strigūno ir V. Sakalausko piešinys – fasadas / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Laukininko Tenikaičio skūnė (daržinė) Astraviškiuose, Pagėgių apskrityje, 1960. V. Strigūno ir V. Sakalausko piešinys – planas / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Miko Markšaičio kelderis (rūsys) su sandėliu ir ertikiu Vytuliuose, 1960 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Ūkinis pastatas Transavoje (Semba), 2002

Iliustracija: Būdingas XX a. pradžios laukininko mūrinis gyvenamasis namas Kukoruose, 1996

Iliustracija: Laukininko medinis namas Viešvilėje, 2002

Iliustracija: Klaipėdiškių laukininkų klėtis ir gyvenamasis namas Museum budownictwa ludowego (Olsztynekas, Hohensteinas), 1999