kaimo statyba

káimo statýba. Miškingame krašte nuo seno statyti mediniai trobesiai (tai liudija archeologų radiniai). Vėlesniais amžiais vis tankiau apgyvendinant kraštą, iškirtus buvusias dideles girias, brangstant medienai, plito moliniai pastatai. Kryžiuočių ordinas atnešė iš Vakarų Europos mūrinių pastatų statybos įgūdžius. Mažosios Lietuvos kaimuose mūrinė statyba ypač išplito XIX ir XX a. sandūroje, kai daug kur buvo pastatytos plytinės. Plytos tapo daugeliui prieinama statybine medžiaga. Iki 1945 iš plytų mūryti gyvenamieji namai, tvartai ir kiti ūkiniai pastatai, mokyklos, karčiamos ir kiti visuomeniniai statiniai kaimuose. Trobesių pamatai mūryti iš lauko riedulių, o jau nuo XIX a. pradžios – ir iš skeltų akmenų (taip įrenginėti dailesni, patvaresni pamatai, kartu taupant akmenis bei skiedinį). Vėliau plito dailus siūlių dėvėjimas. Ant akmeninio pamato klota izoliacinė raudonų plytų eilė. XX a. pradžioje plito betoniniai pamatai. Tik ilgainiui pasirodė, kad naujesnių statinių pamatai (įrengti pagal oficialias statybos taisykles ir Vakarų Europos sąlygas) šaltesniam Mažosios Lietuvos klimatui bei silpniems (neretai ir drėgniems) krašto gruntams yra per menki. Todėl nemažai senųjų pastatų suskilinėjo, kadangi neatlaikė pamatai. Medinių trobesių sienos seniau ręstos iš medinių sienojų. Tranzitinis medienos eksportas Nemunu ir Priegliumi, vis gausėjančios lentpjūvės paskatino stulpų-blankių konstrukcijos paplitimą, kai sienos krautos iš standartinių stačiakampio skerspjūvio apipjautų sienojų atkarpų – blankių. Tokios sienos prasčiau tausojo šilumą, todėl būdavo apkalamos stačiomis lentomis ir tašeliais. Lentpjūvės parūpindavo plačių apkalimo lentų bei įvairaus profilio tašelių (tarpams tarp apkalimo lentų pridengti), kitų medienos gaminių. XX a. I pusėje medinės sienos išorėje dažytos, dailinant namus ir saugant medieną nuo nykimo. Molinių trobesių sienas dengė plonas tinko sluoksnis, saugojęs molį nuo išplovimo. Mūrinių trobesių sienos mūrytos su kalkių skiediniu. Taupant pirktinį skiedinį, kaimo pastatai dažnai būdavo mūrijami su molio skiediniu, tik siūlių paviršius užtaisinėtas kalkinio skiedinio rieve. Tokius pastatus buvo patogu perdirbinėti, nes brangios plytos lengvai atsiskirdavo viena nuo kitos. Tačiau tokias sienas reikėjo rūpestingai prižiūrėti, atnaujinant ištrupėjusias kalkinio skiedinio rieves. Po 1945 apleisti mūriniai pastatai, nebeužtaisant siūlių tarp plytų, daug kur pradėjo irti. Krašte buvo paplitęs tinkas kaip papildoma sienų apsaugos priemonė. Kartais tinkuoti ir mediniai pastatai, neretai – iš pigesnių ir prastesnių plytų pastatyti mūriniai pastatai. Vietoje brangių medinių tinkavimo balanų kaimuose dažnai naudotos nendrės ir žabai. Beveik visur naudotas kalkinis tinkas. Buvo paplitęs gyvenamųjų patalpų sienų tinkavimas. Apšiltinant pastatus, kai kada jų tinkuotos ar raudonplytės sienos dar būdavo išorėje apkalamos medžio lentomis (bent nuo žvarbiausių vėjų pusės). Patalpas perdengdavo balkiais (medinėmis lubų sijomis). Gyvenamosiose patalpose ant jų sukaldavo dailias suvožtines lentų lubas. Vėliau būta ir po sijomis pakaltų lubų, neretai tinkuotų. Lubų sijų briaunos buvo nusklembiamos, į pastato išorę išsikišę jų galai kartais sudėtingai profiliuoti. Nuo XIX a. vidurio stogo spėrai, gegnės dažnai darytos iš lentpjūvėse išpjautų tašų, jų galus dailiai profiliuojant pagal šabloną (krašte naudoti įvairaus piešinio šablonai). Senąją stogų dangą (nendres ir šiaudus) nuo XIX a. vidurio keitė čerpės, gamintos vietinėse plytinėse ar pačių statytojų pasigaminamos iš betono. Po čerpėmis dažnai klotas suvožtinių gulsčių lentų sluoksnis, sandarinęs pastogę. Apšiltinant pastogę, po čerpių danga tarp gegnių dar klotas nendrių sluoksnis, iš vidaus apkaltas lentomis. Būta ir skarda dengtų stogų. Neretai buvo įrengiami skardiniai latakai ir kita lietaus vandeniui nuo stogų nuvesti. Dūmtraukiai, pastogės rūkyklos, krosnys mūrytos iš raudonų plytų. Šildymo krosnims ir kitkam naudoti kokliai, dažnai glazūruoti, kartais dekoruoti ir figūriniai. Būta sudėtingų statybinių konstrukcijų. Nuo XIX a. dideles daržines laikydavo sudėtingos rėminės konstrukcijos iš gana nedidelio skerspjūvio tašų. Tokia ekonomiška konstrukcija perdengdavo dideles daržinių erdves (iki 12 m aukščio ir per 10 m pločio). Krašte paplito ertikis – paaukštinta pastogė, įrenginėta virš gyvenamųjų namų, tvartų ir kitko. Neretai virš mūrinio ir molinio pastato buvo įrengiamas medinis ar fachverko ertikis. Fachverkas Mažosios Lietuvos kaimuose nebuvo paplitęs – jis dažnesnis miestų pastatuose bei iš Vakarų atvykusių meistrų (ar užsakovų) statiniuose. Didesniuose sandėliuose, kur keliuose aukštuose laikyti grūdai ir kitos sunkios atsargos, įrenginėti sustiprinti perdenginiai bei atramos. Buvo paplitę amatininkų dirbtuvėse gaminti langai (dažnai varstomi, su metaliniais įtvirtinimais ir panašūs) bei durys (dažnai puošnios įsprūdinės, sudėtingos konstrukcijos). Amatininkai gamino ir įvairaus piešinio vėjalentes bei kitas puošmenas, perkamas ūkininkų. Jomis pakeisdavo sudūlėjusias senas puošmenas ar papuošdavo naujus statinius. Daugelis pastatų (ypač didesnėse sodybose) statyti tvarkingai ir kruopščiai, parenkant geros kokybės statybines medžiagas. Taisyklingas plytų mūras, tvarkingos medinių pastatų konstrukcijos bei apdaila iki šiol žymi senųjų krašto pastatų liekanas. Mažosios Lietuvos kaimo pastatus reikėjo nuolat atidžiai prižiūrėti. Po 1944 nebelikus daugumos senųjų krašto gyventojų, daug apleistų senųjų pastatų pradėjo nykti. Pro neprižiūrimus, vėjo išjudintus čerpių stogus sunkėsi kritulių drėgmė, ardanti pastatus, jų medines, molines bei mūrines konstrukcijas. Nebeatnaujinami nendrių bei šiaudų stogai sutrešo, atidengdami svarbius konstrukcijų mazgus. Pagrobus metalinius pastatų elementus (lietvamzdžiai ir kita neretai krašte buvo gaminama iš spalvotųjų metalų), apgadintos pastatų sienos ėmė greičiau nykti. Nubirus apsauginiam tinko sluoksneliui, kritulių plaunami dūlėjo moliniai pastatai. Mažosios Lietuvos kaimo trobesių konstrukcijos buvo patogios sovietmečio grobikams. Lengvai suardžius raudonplyčius pastatus, daugybė senų plytų buvo išvežta automobiliais, geležinkeliais ir kitaip į Didžiąją Lietuvą bei SSRS statybas. Kalbėta, kad iš tokių plytų buvo atstatomas Stalingradas ir kiti miestai. Buvo paplitęs malkų ruošimas senuose krašto kaimuose. Užuot kirtus medžius miškuose, nesunkiai buvo išardomi stulpų-blankių konstrukcijos pastatai, standartiniai sausi sienojai ir kita supjauta malkoms. Iš daugelio gyvenamųjų namų pagrobtos dailios durys bei langai išvežti į Didžiąją Lietuvą ir kitur. Senieji pastatai sovietmečiu naikinti ir planingai – pertvarkant gyvenvietes, vykdant sovietinę melioraciją. Taip per 50 metų kai kuriose vietovėse sunaikinta 95–100 % senųjų kaimo statinių.

L: Detlefzenas R. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995; Gimbutas J. Kaimai architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu // LE. T. 10. 1957, p. 235–237; Gimbutas J. Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje // Lithuania Minor. I. New York, 1958, p. 152–213; Gimbutas J. Kaimo architektūra ir statyba // LE. T. 15. 1968, p. 513–533; Purvinas M. Svetimi namai // Liaudies kultūra. 1992, nr. 4; Purvinas M. Rusnė: gyvenvietės ir senieji pastatai pokario metais // Rusnė. 1992, p. 96–163; Purvinas M. Senieji Klaipėdos krašto pastatai // Mokslas ir Lietuva. T. 3, kn. 4, V., 1992, p. 70–80; Purvinas M. Senasis kaimas: tyrimo problemos // Liaudies kultūra. 1993, nr. 4; Purvinas M. Pietinių Kuršmarių kaimai – etninės kultūros fenomenas // Lietuvos mokslas. T. 2. Kn. 2–3, p. 34–44; Purvinas M. Klaipėdos krašto kaimai ir jų naikinimas // Tėviškės žiburiai. Kanada, 1995 II 21; Purvinienė M., Purvinas M. Klaipėdos krašto architektūros paveldo tyrimai // Kultūros paminklai. 2. V., p. 108–111; Purvinas M. Gilijos kaimo architektūros bruožai // Vakarų baltų istorija ir kultūra. 2. Klaipėda, 1995, p. 85–102; Purvinas M. Mažosios Lietuvos liaudies architektūros tyrimo metodologinės problemos // Etnografija. 2–3. V., 1998, p. 52–55; Purvinas M. Pagėgių apylinkių kaimai – senovės baltų ir Mažosios Lietuvos paveldas // Kultūros paminklai, nr. 5. V., 1998, p. 119–125; Purvinienė M., Purvinas M. Lietuvos tradicinės architektūros paveldo rajonavimas // Kultūros paminklai, nr. 5. V., 1998, p. 157–165; Purvinienė M., Purvinas M. Mažosios Lietuvos kaimų ypatybės (istorinė apžvalga) // Statyba ir architektūra, 1999, nr. 1, p. 34–36; Purvinas M. Būdingi tradicinės architektūros pavyzdžiai Nemuno deltos regioniniame parke. Kaunas, 1999.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Tradicinės medinės statybos liekanos Šlepuose, 1995

Iliustracija: Tradicinės medinės statybos liekanos Šilkojuose, 1995

Iliustracija: Būdingas mūrinis kaimo statinys Antšyšiuose, 1995

Iliustracija: Būdingas mūrinis kaimo statinys Grabupėliuose, 1995