čerpės

čérpės, dáchpanės, dáchfanės, dõkalkės, stiegės (vok. Dachpfanne), stogo dangos priemonė. Čerpės pagal Vakarų Europos tradicijas pradėtos naudoti Kryžiuočių ordino pastatuose. Vėlesniais amžiais čerpės išplito kaip nedegi ir patvari (palyginti su nendrėmis, skiedromis ir panašiomis) medžiaga stogams dengti. Mažojoje Lietuvoje veikė daug plytinių, iš vietos molio degdavusių geros kokybės čerpes. Naudotos įvairių formų (kilusių iš įvairių kraštų) čerpės: plokščiosios – žvyninės, olandiškosios – banguotos (ypač paplito), Marselio falcinės. Pastarosios formos čerpės prieš Antrąjį pasaulinį karą plačiai gamintos vietos dirbtuvėse iš cementinio skiedinio (paviršių padailinant rausva spalva). Raudonų čerpių stogai buvo ypač būdingi Mažosios Lietuvos miesteliams, dvarams ir pasiturinčioms kaimų sodyboms. Čerpių stogai buvo kruopščiai įrengiami ir prižiūrimi. Po čerpėmis klotos nendrės, suvožtinių lentų sluoksnis. Pajūrio ruože olandiškosios čerpės buvo klojamos ant kalkių skiedinio ir rišamos viela. Sovietmečiu apleidus senuosius statinius, sunyko ir čerpių stogai, prarastos geros kokybės čerpių gamybos ir čerpių stogų įrengimo tradicijos.

Kostas Frankas

Martynas Purvinas

Iliustracija: Keraminės čerpės: a – lovinės, b – plokščiosios, c – olandiškosios / Iš LTE

Iliustracija: Keraminės čerpės: d – falcinės, e – kraiginės / Iš LTE

Iliustracija: Tradicinis gyvenamasis namas, dengtas čerpėmis, Pakalnės kaime, Rusnės saloje, 1995