karčema

karčemà (vok. Krug), senieji užeigos namai, prieglobstis keliautojams, pasilinksminimo vieta apylinkės gyventojams; joje buvo galima vaišintis svaigiaisiais gėrimais. Karčema mokėdavo mokesčius valstybei, duodavo pelno jos savininkui ar nuomininkui. Karčemos pagal specialius leidimus būdavo kuriamos prie svarbesnių kelių, perkėlų, gausiau gyvenamose ar dažniau lankomose vietose. Seniausios karčiamos krašte įsteigtos Kryžiuočių ordino laikais, pvz., XIII a. Kuršių nerijoje, kuria ėjo trumpiausias kelias iš Karaliaučiaus į Klaipėdą ir Livoniją, veikė visa virtinė karčemų: Šarkuvoje, Kuncuose, Rasytėje, Nidoje, Nagliuose, Karvaičiuose, Juodkrantėje, Smiltynėje. Karčemos įkūrimas (liudijęs vietovės svarbą) neretai tapdavo užuomazga tos vietos plėtrai, didesnės gyvenvietės augimui (pvz., Priekulėje, Šilutėje – Šilokarčiamoje). Neretas vokiškas vietovardis nurodė tos vietos svarbiausią dalyką – karčemą (pvz., Sandkrug – Smėlynų karčiama – dabar Smiltynė; Heydekrug – Šilokarčiama – dabar Šilutė ir bažnytkaimis Semboje). Apie kai kurias senas krašto gyvenvietes žinome tik iš jų paminėjimo tenykštės karčemos privilegijoje. Kai kurioms karčemoms už didesnius mokesčius buvo leidžiama pačioms gaminti alų ir degtinę, kitos privalėjo juos pirkti iš valstybinių bravorų – svaigiųjų gėrimų daryklų. Prūsijos valdžios 1725 įsake reikalaujama, kad keliautojai nakvotų tik karčemose (taip iš užeigų norėta gauti daugiau pajamų). Ilgainiui krašte karčemų vis gausėjo, jos statytos prie svarbesnių kryžkelių, bažnytkaimiuose. Vis daugiau jų kūrėsi miestuose. Būdinga, kad karčiamas kaip pavojingus objektus (ten neretai kildavo konfliktai, gaisrai ir kita) Klaipėdoje buvo leista kurti tik už miesto vartų (priemiesčiuose). Pašto karietomis pradėjus vežioti keleivius, karčemos kurtos palei pašto kelius – ne rečiau kaip per 1 dienos kelio nuotolį. Lietuvininkai skyrė savo krašto tvarkingesnes karčemas nuo Didžiosios Lietuvos smuklių (šios įsivaizduotos kaip netvarkingos girtuoklių landynės). Karčemos būdavo savotiški visuomeninio gyvenimo ir laisvalaikio centrai – ten susitikdavo pažįstamus, bendraudavo, šventadieniais po pamaldų užsukdavo kaimiečiai. Eduardas Gisevius mini kaimo karčemoje radęs kelis vyrus, ramiai sėdinčius prie tuščio butelio ir rūkančius pypkutes. Tačiau kaimiečiai būrai pakelės karčemas laikė ir savotiškais spąstais – iš miesto turgaus grįžtantis ūkininkas galėjo čia palikti savo pelną už parduotus produktus. Anot E. Giseviaus, XIX a. Tilžės apskrities kaimų karčemų ženklas buvo pundelis eglišakių virš durų. Tai rodo, kad bent kai kurie karčemų pastatai savo išvaizda ryškiau nesiskirdavo nuo aplinkinių namų. Vėliau paplito reklama: iškabos, dažyti užrašai ir piešiniai ant pastato išorės sienų. XIX a. senąsias miestų ir miestelių karčemas pradėjo keisti restoranai ir viešbučiai – pagal Vakarų Europos madas įrengiamos įstaigos. Prie judresnių kelių vietoje karčemų (visiems universalių užeigų, kuriose vaišintasi, bendrauta ir kita) kūrėsi užvažiuojamieji namai, kuriuose daugiau vietos skirta apsistoti keliaujantiems, jų arkliams bei karietoms. Karčemų pastatų architektūra buvusi labai įvairi – nuo artimesnių kaimo namams iki puošnesnių pastatų miestuose. Sovietmečiu tradicinės karčemos buvo sunaikintos – daug senųjų pastatų visai nugriauta, kiti perdirbti. Nebeliko nė vieno tradicinės karčemos interjero, primenančio būdingą krašto gyvensenos dalį.

L: Gizevijus E. Mano gyvenimas // Lietuvininkai. V,, 1970; Tatoris J. Šiuolaikinių viešbučių pirmtakai // Statyba ir architektūra. 1985, nr. 6, p. 22–23.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Priekulės, Klaipėdos apskritis, buvusios karčiamos pastatas, 1995

Iliustracija: Grabupių, Šilutės apskritis, buvusios karčiamos pastatas, 1995