šuliniai

šulinia. Senovėje vietoj šulinių buvo paprastos iki gruntinio vandens kastos duobės. Vėliau įvairios prūsų gentys šulinių rentinius darė iš ąžuolinių blokų kaip stačiakampes šachtas, siekiančias vandeningą sluoksnį. Amžiams bėgant nepakito šulinių statybos pagrindinė technika, jų sienos darytos iš šulų, akmenų ar medžio rąstų. Šuliniui iškasti reikėjo daug darbo ir laiko; tai būdavo bendras kaimo darbas. Iš kaimo šulinio vandenį galėjo semti kiekvienas gyventojas. Kaimynai neretai kasė šulinius ant sklypų ribos. Ruošdamiesi kaime kasti šulinį iš pradžių užsakydavo vandens ieškotoją, kuris nustatydavo vandens gyslos vietą. Prieš kasant šulinį būdavo pastatomi rentiniai, kurie kasant grimzdavo vis giliau ir giliau, kol pasiekdavo vandens gyslą. Nuo XIX a. pabaigos šulinių šachtos sienas imta daryti iš betoninių 1,5 m skersmens žiedų, kuriuos statydavo vieną ant kito. Senuosius svirtinius šulinius vėliau pakeitė veleniniai (su kaimo kalvių darbo dalimis). XX a. pradžioje kaimuose atsirado šuliniai su rankiniu vandens siurbliu; reikėdavo pompuoti – judinti svirtį, kol vanduo pradėdavo tekėti. Žiemą toks siurblys dažnai užšaldavo, todėl būdavo apšiltinamas. Vėliau būdavo bendri 2 siurbliai: bendruomenės ir mokyklos kieme (čia ateidavo vandens tie kaimo gyventojai, kurie neturėjo savo šulinio). Medinis stogas virš šulinio saugojo žmones ir gyvulius nuo nelaimingų atsitikimų, o vandenį – nuo užteršimo ir užkrečiamųjų ligų. Vanduo patekdavo į šulinį tik iš grunto. Šulinio dugne būdavo filtras – apie 25 cm storio žvyro sluoksnis. Šulinys naudotas ir vėsinimui – į jį nuleisdavo greitai gendančius produktus, ypač pieną.

L: Der redliche Ostpreuße, 2001, Nr. 52.

Iliustracija: Laukininko kiemas Rytprūsių tėviškės muziejuje, iki 1944 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejau fondų

Iliustracija: Šulinio kasimas Vilpyšiuose, Gumbinės apskrityje, 1934 / Iš MLEA

Iliustracija: Nemuno deltos pievininko sodybos šulinys / Iš knygos „Memelländisches Bilder Buch“, 1956