emigracija

emigrãcija, žmonių išsikėlimas savo noru iš tėviškės į kitas valstybes ar kraštus. Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje būta ir migracijos (kilnojimosi). Emigracijos priežastys būna ekonominės, politinės, religinės, kultūrinės, patriotinės. Iš Mažosios Lietuvos ir viso baltiško Prūsos krašto emigracija į Vakarus sustiprėjo 1871, susikūrus Vokietijos imperijai. Tai lėmė pramonės plėtra ir didėjantys uždarbiai Vokietijos pramonės rajonuose. Rytprūsiai buvo agrarinis kraštas. Neturtingiesiems, kurių daugumą Mažojoje Lietuvoje sudarė lietuviai, sunku buvo išlaikyti daugiavaikes šeimas. Jauniausieji žemdirbių sūnūs, neturėdami perspektyvų šeimininkauti atskirame ūkyje arba nenorėdami dirbti žemės, kėlėsi į etninius vokiečių kraštus. Mažosios Lietuvos lietuvių emigracijai poveikį darė kolonizacinė valdžios politika: parduodamus ūkius galėjo pirkti tik vokiečiai, vėliau juos veikė Osthilfe [Rytų pagalba] fondas. Žmonės važiavo į imperijos sostinę Berlyną, Ruhro ir Reino pramonės sritis. Tada paplito posakis „Mes traukiame į imperiją!“ Čia kitataučiai (lietuviai, lenkai ir kiti) greičiau nutautėdavo. 1895–1900 emigravo: iš Rytprūsių Ortelsburgo apskrities 16,9% gyventojų, Darkiemio apskrities – 12,1%, Girdavos apskrities – 12%. 1900 Ruhro srityje jau buvo įsikūrę 166 773 rytprūsiečiai. Nuo 1900 iki maždaug 1925 nemažai žmonių kėlėsi iš Gumbinės, Stalupėnų, Pilkalnio apskričių, bet mažiausiai iš Varmės (Ermland) srities. Emigracija, nors mažesnė, vyko ir iš kitų Mažosios Lietuvos apskričių. 5 emigrantams vyrams tekdavo 2 moterys, dėl to daugėjo mišrių vedybų. 1907 iš 1,5 mln. emigrantų 230 000–240 000 žmonių atsikėlė iš Rytprūsių. 1907–1925 atsikėlė dar apie 70 000 rytprūsiečių. Įskaitant dalį sugrįžusių tėvynėn, vien Ruhro srityje imigrantų iš Rytprūsių įsikūrė iki 300 000. Tarp jų, esant daugiau negu tarp vietinių santuokų ir gimimų, emigrantų padaugėjo iki 425 000. Dėl emigracijos Rytprūsiuose bei Mažojoje Lietuvoje labai sumažėjo darbingų gyventojų. XX a. viduryje savanorišką emigraciją pakeitė evakuacija, etninis valymas, deportacijos. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 artėjant sovietų armijai, dauguma Rytprūsių bei Klaipėdos krašto gyventojų buvo evakuota į Vokietijos gilumą. Nemažai gyventojų karui baigiantis sunaikino SSRS kariuomenė bei sovietinės represinės struktūros. 1950 lenkų komunistinė valdžia iš Lenkijos valdomos Rytprūsių pietinės dalies ir 1957 sovietų valdžia iš SSRS valdomos šiaurinės dalies (Kaliningrado srities) etninio valymo sumetimais deportavo likusius senbuvius į Vokietijos Federacinę Respubliką.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Grupė mažlietuvių emigrantų, dirbusių Pasaulio liuteronų spaustuvėje Münchene, 1949. Iš kairės: Ansas Lymantas, Endrikaitis, ponia Wiertz, Albertas Puskepalaitis, A. Endrikaitis ir Kurtas Vėlius / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris", 1983, nr. 22

Iliustracija: Emigrantų stovykla Grohne, prie Bremeno / Iš LE