Neringos istorijos muziejus

Neringõs istòrijos muziẽjus, Ndos istòrijos muziẽjus, įkurtas 1933 VII 13. Mintį įkurti Nidoje istorijos muziejų iškėlė moksleivis Frizas Kyras, 1924 į mokyklą atnešęs Nidos kopose rastą švedišką XVII a. monetą. Nuo tada mokiniai kartu su istorijos mokytoju Henry Fuchsu (daug nusipelniusiu Neringos istorijos muziejaus sukūrimui) rengdavo išvykas į kopas, jų metu rinko smėlio atpustytas senųjų daiktų liekanas, titnago dirbinius ir kita. Muziejui eksponatų ieškojo ir vokiečių mokslininkai O. Tischleris, A. Kazenbergeris, P. Schiefferdeckeris. 1925 šį darbą pratęsė Karaliaučiaus knygų prekiautojas Paulius Aderjanas. Muziejų steigti nutarta 1926 (jis paminėtas 1928 Užmario, 1929 – Kopų muziejaus vardu). Muziejus ne kartą kilnotas iš vietos į vietą. 1928 tarp kapinaičių ir P. Isenfelso namo pradėtas statyti specialus muziejaus pastatas. Projektavo ir statybai vadovavo inžinierius iš Klaipėdos Riksfordas ir architektas Reismannas; pinigus statybai paaukojo vietos gyventojai. Neringos istorijos muziejus ten įsikūrė 1933 VII 14. Veikė 3 skyriai: archeologijos ir etnografijos; nerijos gamtos; nerijos mene ir literatūroje. Išgarsėjo geologijos, keramikos, archeologijos rinkiniai. Eksponuota įvairių rūšių akmenų rutuliukų kolekcija, senoviniai indai, jų šukės, grafiniai piešiniai, žalvariniai ir gintariniai radiniai. Ypač įdomus buvo gamtos skyrius, kuriame eksponuotos paukščių iškamšos, jų kiaušinių kolekcijos; pateikta nemažai faktų apie paukščių gyvenimą nerijoje. Etnografijos skyriuje puikavosi nendrinė vestuvių karūna. Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija nutraukė Neringos istorijos muziejaus darbą, dingo ir visi eksponatai. Sovietinės okupacijos metais sunaikintas ir muziejaus pastatas. 1969 IX 16 Bronės Elertienės iniciatyva Neringos istorijos muziejus atgimė kaip Klaipėdos kraštotyros muziejaus filialas. Jis atvėrė duris buvusios Nidos liuteronų bažnyčios pastate. Ekspozicija turėjo 4 pagrindinius skyrius: I – Kuršių nerijos ir marių formavimasis, II – Šio krašto gyventojai ir tragiška senosios nerijos kaimų istorija; III – Gyventojų verslai, IV – Kuršių nerijos pokarinis gyvenimas. 1974 Neringos istorijos muziejui papildomai skirta nuo ledo lyčių nukentėjusi pamario sodyba, kurioje atkurta autentiška XIX a. pabaigos–XX a. pradžios žvejo sodyba su vakariniu namu, šuliniu, kiemo aplinka, želdiniais. Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, Nidos bažnyčia atiduota liuteronų ir katalikų bendruomenėms; muziejaus veikla nutrūko. 1995 išnuomotose patalpose vėl įrengtos 2 ekspozicijos: Žvejo etnografinė sodyba ir Kuršių nerijos gyventojų verslų ekspozicija. Nedidutėse salėse eksponuojami senoviniai darbo įrankiai, burlaivių maketai, plačiai pasakojama apie poledinę žūklę ir senovinį varnų gaudymą.

Eleonora Jonušienė