paveldotyra

paveldótyra. Savitu krašto paveldu pradėta domėtis dar XVI a., kai Simonas Grunau ir kiti aprašinėjo Mažosios Lietuvos kultūros ypatybes (dar skaitykite etnologija). Etnografijos ir kiti paveldotyros darbai itin išplėtoti XIX a., tiriant Prūsijos tautines mažumas (tarp jų ir lietuvininkus). XIX a. susidomėta ir Mažosios Lietuvos gamtiniu paveldu: Kuršių nerija Kuršių nerijos moksliniai tyrimai), Nemuno delta, Romintos giria (dar Naturschutzgebiete). Mažosios Lietuvos paveldotyros darbus plėtojo Lietuvių literatūros draugijos nariai, Vokietijos mokslininkai ir tyrėjai (Adalbertas Bezzenbergeris, Adolfas Boetticheris, Richardas Jepsenas Dethlefsenas ir kiti), suklestėjo folkloristika, kalbotyra. XX a. pradžioje įsigalinti oficiali germanizacijos politika, Vokietijos katastrofiškas pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare, Klaipėdos krašto atskyrimas pakeitė daugelio vokiečių specialistų nuostatas, lėmė antilietuviškų nuotaikų įsigalėjimą, Mažosios Lietuvos vokiškosios paveldotyros tyrimų ryškią baigtį 1915–1925 (nuo tada apsiribota vokiškos kultūros apraiškų nagrinėjimu). Mažosios Lietuvos negausioje šviesuomenėje neatsirado profesionalių paveldotyros specialistų, galėjusių tęsti lietuvių kultūros kvalifikuotus tyrimus. Tarpukariu tam tikrus paveldotyros darbus atliko muziejininkai, kolekcininkai ir mėgėjai; tęsti proistorės tyrimai – archeologiniai kasinėjimai, bet Lietuvos institucijos bei paveldotyros entuziastai, susitelkę Didžiosios Lietuvos paveldotyros darbams, beveik nesirūpino paveldotyra Klaipėdos krašte. Nuo 1933 pradžios Rytprūsiuose (nuo 1939 pradžios ir Klaipėdos krašte) įsigalėjus naciams lietuviškos kultūros paveldotyros darbai nebegalėjo vykti. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukus paveldotyros specialistams ir Mažosios Lietuvos šviesuoliams, sovietiniams okupantams kraštą pasmerkus visiškam sunaikinimui (dar skaitykite: etnocidas, lituanikos likimas po 1944) oficiali paveldotyros veikla praktiškai nevyko. Sovietinio atšilimo metais Lietuvoje domėtasi krašto senąja lietuvių raštija, atlikti fragmentiški etnografiniai tyrimai Klaipėdos krašto kai kuriose vietovėse, vėliau daugiau darbavosi filologai, tautosakos rinkėjai. Nuo 1986 veikalus apie Mažosios Lietuvos knygas ir spaudą pradėjo leisti Domas Kaunas; Klaipėdos paveldotyra užsiėmė Jonas Tatoris; žinias apie Mažąją Lietuvą kaupė Petras Jakštas (pastarųjų veikalai išleisti tik Lietuvos Nepriklausomybės metais). Karaliaučiaus krašto paveldo liekanomis nelegaliai domėjosi įvairūs entuziastai (Rimantas Matulis, Vingauda S. Baltrušaitis, Vytautas Šilas ir kiti), negalėję atlikti nuoseklių paveldotyros darbų, sovietiniams okupantams griežtai kontroliuojant krašto lankymą ir persekiojant besidomėjusius Mažosios Lietuvos praeitimi bei jos kultūra. Savita išimtis buvo Tolminkiemio paveldotyros darbai (dar Kazys Napaleonas Kitkauskas). Daugiau, bet neakivaizdinių (remdamiesi tik į Vakarus išvežta archyvine bei kita medžiaga) paveldotyros darbų atliko krašto išeiviai. Pvz., Vilius Pėteraitis apibūdino Mažosios Lietuvos vietovardžius bei vandenvardžius, Jurgis Gimbutas – lietuvininkų kaimus, sodybas ir pastatus. Daugiausiai paveldotyros darbų parengta Vokietijoje, pvz., Lutzas Wenau surinko žinias apie Tolminkiemį, Lazdynėlius ir Kristijono Donelaičio kitas vietas, Wolfgangas Rothe apibūdino senuosius kaimus Geldapės ir Stalupėnų apskrityje, H. Sebeikatis – Pilkalnio apskrityje, Erhardas Riemannas – Rytprūsių etnografines ypatybes, Waltheris Hubatschas – Rytprūsių evangelikų Bažnyčios istoriją, Carlas Emilis von Lorckas – krašto dvarų sodybas ir kita, Richardas Pietschas – kuršininkų tradicinę kultūrą, Povilas Reklaitis – senuosius šaltinius apie Mažąją Lietuvą. Fragmentiškų paveldotyros žinių pateikia daugybėje Vokietijoje po 1945 išleistų knygų, straipsnių, atsiminimų. Silpstant sovietiniam režimui Lietuvoje atsirado daugiau galimybių domėtis Mažosios Lietuvos paveldotyros dalykais. Nuo 1980 krašto gyvenvietes, pastatus ir kitus medžiaginės kultūros objektus tiria Martynas Purvinas. Pažymėtina etnologų Vacio Miliaus, Angelės Vyšniauskaitės ir kitų paveldotyrinė veikla, muziejininkų bei kraštotyrininkų darbai. Tautinio Atgimimo ir Lietuvos Nepriklausomybės pirmaisiais metais išaugęs susidomėjimas Mažąja Lietuva kaip sovietinių okupantų sunaikintu kraštu, paveldotyros darbų užmojai greit išblėso, vėliau nuosekliai tirti tik atskiri barai: senoji raštija bei kalba, lietuviškos knygos ir spauda, tautosaka ir rankdarbiai. Daugelį metų tebetęsiami senųjų gyvenviečių, pastatų, kapinių paveldotyriniai tyrimai (M. Purvinas, M. Purvinienė). Paskelbtos išsamios studijos apie Mažosios Lietuvos bažnyčias ir mokyklas (Albertas Juška). Dėl bendro abejingumo Mažajai Lietuvai, priešiškumo jos savitai kultūrai ir paveldui krašto paveldotyriniai tyrimai daugiau neskatinami, oficialios Lietuvos institucijos sunaikinto krašto paveldotyrą ignoruoja. Karaliaučiaus krašte priešistorės objektų didelio masto tyrimus atliko Vladimiras Kulakovas; Anatolijus Bachtinas užfiksavo krašto senųjų bažnyčių pastatų būklę; tirtas krašto dvarų sodybų likimas. Daugiau paveldotyros darbų atliko Lenkijos specialistai (A. Rzempoluchas ir kiti), tyrę ir objektus Karaliaučiaus krašte.

Dar skaitykite: kultūros vertybių apsauga, paminklosauga.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Grupė Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos mokslinės konferencijos „Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas“ dalyvių Rambyno kalne: organizacinio komiteto sekretorė Iveta Jakimavičiūtė, MLE redakcinės kolegijos nariai – dr. Algirdas Matulevičius, Arthuras Hermannas, dr. Vacys Bagdonavičius, dr. Manfredas Kleinas, architektė Marija Purvinienė, MLE vyriausiasis redaktorius docentas dr. Martynas Purvinas, organizacinio komiteto pirmininkas profesorius, habilituotas dr. Domas Kaunas, 2005