etnologija

etnològija (gr. éthnos – tauta + lógos – žodis, kalba, mokslas), liet. tautótyra, mokslas, tiriantis tautų (etnosų) ir kitų etninių bendrijų materialinę bei dvasinę kultūrą, tradicinius ir naujus buities bruožus. Apie baltų (aisčių) buitį, žemdirbystę, tikėjimus rašė romėnų istorikas Tacitas (I a.), apie prūsų – Wulfstanas (IX a.). Etnologijos žinių apie prūsus, jotvingius ir lietuvius yra lenkų, rusų ir kryžiuočių XI–XIV a. kronikose. Vienas anksčiausių dokumentų, kuriame aprašyta Mažosios Lietuvos visuomenės gyvenimas, šeima, papročiai Kryžiuočių ordino užkariaujamoje Prūsoje – 1249 Christburgo taikos sutartis. Mažosios Lietuvos pavergtų žmonių buitį, bendruomenės santykius ir papročius pažinti padeda 1340 Prūsų teisynas (Jura Prutenorum). Žinių apie XV a. Mažosios Lietuvos gyventojų pasaulėžiūrą, papročius, dvasininkų kovą su baltų senuoju tikėjimu pateikė Sembos vyskupas Michaelis Junge įsake Articuli per Prutenos tenendi et erronei contra fridem abiciendi [Nuostatai, kaip prūsams laikytis tikėjimo ir atmesti jo klaidas]. Vienas pirmųjų XVI a. pradžios autorių, rašiusių apie prūsų buitį bei papročius, buvo Erazmus Stella. XVI a. Jonas Lasickis parašė Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus (lietuviškai 1969). Prūsų ir lietuvių gyvenimo aprašymų yra pirmojoje Prūsijos krašto kronikoje, kurią XVI a. parašė dominikonų vienuolis iš Tolkemitos Simonas Grunau. Apie šį kraštą rašė keliautojas Sigismundas von Herbersteinas, Prūsijos mokslinės istoriografijos XVI a. kūrėjas Lucas Davidas Preussische Chronik (8 t., išleista 1812–1817), XVI a. Prūsijos istorikas Casparas Schützas – Rerum prussicarum historia [Prūsijos istorija, išleista 1769], XVI a. Prūsijos istorikas kartografas Casparas Hennenbergeris – Erclaerung der Preussischen grössern Landtaffel oder Mappen [Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinimas, 1595]. Etnocido aprašymų apie Mažosios Lietuvos lietuvius yra Theodoro Lepnerio knygoje Der Preusche Littauer, 1744 [Prūsų lietuvis], XVII a. Brandenburgo diplomato Johanno Arnoldo Brando knygoje Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland <...>, 1702 [Kelionės per Brandenburgo marką, Prūsiją, Kuršą, Livoniją <...>]. Prūsijos etnologo ir istoriko Mato Pretorijaus XVII a. pabaigos 7 dalių veikalas Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne [Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, liet. T. 1–4, 1999–2011] yra savotiška XVII a. mažlietuvių etnocido enciklopedija. Lietuvių etnocido istoriografijai reikšmingas Christopho Hartknocho, kaip prūsų bei mažlietuvių mitologijos ir papročių populiarintojo, veikalas Alt- und neues Preussen, 1684 [Senoji ir Naujoji Prūsa]. Ypač vertingas Mažosios Lietuvos etnologijai XVIII a. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Friedricho Samuelio Bocko 5 tomų veikalas Versuch einer wirtschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost- und Westpreussen, 1782–1785 [Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkinės gamtos istorijos apybraiža]. Daug įdomių duomenų pateikta XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prūsijos pareigūno Bernhardo Gerwaiso (Žervės) Notizen von Preussen mit besonderer Rücksicht auf die Provinz Litauen, 1796 [Pastabos apie Prūsiją, ypač atsižvelgiant į Lietuvos provinciją]. Karaliaučiaus karo akademijos istorijos profesorius Karolis Nanke 2 tomų veikale Wanderungen durch Preussen, 1800 [Kelionės po Prūsiją] aprašo pastebėjimus iš kelionės nuo Karaliaučiaus per Kuršių neriją iki Klaipėdos, iš čia per Priekulę, Šilutę, Ragainę, Tilžę, Rambyną, Pilkalnį. XIX a. nemaža vertingos etnocido medžiagos 1829–1864 paskelbta Karaliaučiaus karališkosios vokiečių draugijos moksliniuose žurnaluose „Preussische Provinzial-Blätter“, 1829–1845 ir „Neue Preussische Provinzial-Blätter“, 1846–1864 (abu leisti Karaliaučiuje). Juose bendradarbiavo istorikai, etnografai, daug Mažosios Lietuvos mokytojų ir dvasininkų. Čia skelbti ankstesniųjų šimtmečių dokumentai ir rankraščiai, tyrimai, kraštotyros rašiniai. Apie Mažosios Lietuvos kaimo gyventojų buitį, jų kultūros reiškinius XIX a. žinių pateikiama tęstiniame leidinyje Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft (1880–1912 Heidelberge). Žymiausias XIX a. Mažosios Lietuvos etnografas – Eduardas Gisevijus. Daug etnocido detalių yra jo rašinyje Prūsų lietuvininkų liaudies gyvenimo scenos. Mažosios Lietuvos etnologijai svarbūs Carlo Cappellerio, Aleksandro Teodoro Kuršaičio darbai. XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje lietuvių etnocidą nagrinėjo vokiečiai (Adalbertas Bezzenbergeris, Franzas Oscaras Tetzneris) ir lenkai (Oskaras Kolbergas). Didžiosios Lietuvos mokslininkai rašė ir prūsų bei mažlietuvių etnocido klausimais. Jonas Basanavičius tyrė senųjų lietuvių etnogenezę, mitologiją, tikėjimus, nekrokultą, memorialinius paminklus. 1907 Vilniuje įsteigta Lietuvių mokslo draugija leido tęstinį leidinį Lietuvių tauta, turėjo muziejų, kurio pirmuosius etnologijos rinkinius sudarė 1900 Paryžiaus pasaulinės parodos eksponatai. 1907 įkurta Lietuvių dailės draugija rinko ir propagavo liaudies meną. Nemaža papročių aprašymų paskelbta tęstiniuose leidiniuose Tauta ir žodis (1923–1931), Mūsų tautosaka, Tautosakos darbai. Jonas Balys leidinyje Tautosakos darbai paskelbė: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos (3 t., 1937), Klaipėdiškių lietuvių tautosaka (7 t., 1940). XX a. pradžioje vertingos etnocido medžiagos buvo sukaupta Karaliaučiuje – istorijos ir etnografijos muziejuje Prussia-Museum bei Rytprūsių Tėviškės muziejuje, Tilžėje – Jokūbynės lietuvių namelyje ir kitur. Stiprėjant germanizacijai, įsigalėjus naciams, Mažosios Lietuvos etnocidas Rytprūsiuose nebetyrinėta, saviti reiškiniai buvo priskiriami vokiečių etninei kultūrai, gausėjo išpuolių prieš mažlietuvių etninį paveldą. Antrojo pasaulinio karo metais ir sovietmečiu daug Mažosios Lietuvos etnocido medžiagos iš muziejų bei kitų rinkinių sunaikinta, nutrūko etnocido tyrimai. Karo pabaigoje dalį medžiagos traukdamiesi išsivežė vokiečiai. Išstūmus ir išnaikinus senuosius Mažosios Lietuvos gyventojus, nebeliko senųjų tradicijų nešėjų, buvo sunaikinta dauguma materialių etnocido objektų. Todėl dabartiniai etnologai gali tyrinėti tik Mažosios Lietuvos etninės kultūros liekanas, senuosius rašytinius šaltinius ir kita. Dėl sovietmečio politikos Lietuvoje organizuotos tik pavienės etnologinės ekspedicijos į Klaipėdos kraštą, stambesnių tyrinėjimų neatlikta, Mažoji Lietuva nenagrinėta kaip savitas regionas. Išeivijoje išleista knyga Mažoji Lietuva (New York, 1958), Jono Balio, Marijos Gimbutienės, Jurgio Gimbuto ir kitų studijos, paskelbta etnologinių straipsnių. Kalbininkas ir semiotikas Algirdas Julius Greimas studijoje, Apie dievus ir žmones nagrinėjo didžialietuvių ir mažlietuvių mitologijos problemas. Lietuvoje pamažu atsigavo etnologija, todėl šiek tiek domėtasi ir Mažąja Lietuva. Mikalina Glemžaitė, Stasė Bernotienė ir kiti savo knygose minėjo mažlietuvių tautinius drabužius. Etnologė Pranė Dundulienė įvairiais aspektais lygino Didžiosios ir Mažosios Lietuvos panašumus bei skirtybes. Po 1990 etnocido studijų Mažosios Lietuvos tematika parengė etnologai Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Laura Kazlauskienė, Vytautas Tumėnas, Jonas Trinkūnas ir kiti. Krašto tradicinį architektūros paveldą nagrinėja architektai Jurgis Gimbutas, Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė. Krašto etnocido medžiagą kaupia Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdoje, Šilutės muziejus ir jo skyriai, jos esama ir kituose Lietuvos muziejuose. Kazimieras Banys su šeima Skirvytėlės kaime, Rusnės saloje, įrengė etnografinę sodybą-muziejėlį.

L: Mierzyński A. Źródła do mytologii litewskiej. T. 1–2. Warszawa, 1892–96; Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Riga, 1936; Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams [sud. P. Pakarklis], V., 1960; Lietuvininkai [sud. V. Milius], V., 1970; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Berlin, 1982; Kraštas ir žmonės [parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas]. V., 1983; Dundulienė P. Lietuvių etnologija. V., 1991; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1 [sud. N. Vėlius], V., 1996; Narbutas I. Senieji lietuvininkų tikėjimai. K., 1998; Tumėnas V. Vakarų Lietuvos juostos: Reiškinio regioninis savitumas // Etninė kultūra ir tapatumo išraiška. V., 1999, p. 325–335.

Algirdas Matulevičius

Laimutė Vasiliauskaitė

Iliustracija: Jono Lasickio knygos „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (lietuviškai, 1969) antraštinis lapas

Iliustracija: Mato Pretorijaus knygos „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ t. I (lietuviškai, 1999) antraštinis lapas

Iliustracija: Pranės Dundulienės knygos „Lietuvos etnologija“ (1991) viršelis

Iliustracija: Lietuvininkai, XIX a. pabaiga / Iš Franz Tetzner „Die Slawen in Deutschland“, 1902