folkloristika

folklorstika, mokslas, tiriantis folklorą. Lietuvių mokslinėje literatūroje folkloristikos terminas vartojamas kaip tautosakos sinonimas. Tiria tautų tradicinę – sakytinę, dainuojamąją, choreografinę – kūrybą. Folkloristika apima tekstų ir kitų duomenų rinkimą, archyvizaciją ir klasifikaciją, mokslinių publikacijų rengimą, metodologiją, teorines ir istorines studijas. Daugelyje Vakarų valstybių folkloristika apima visus etninės kultūros sričių tyrinėjimus, vokiečių moksle vartojamas liaudies kūrybos (Volkskunde) terminas. Lietuvių folkloristikos užuomazgos ir pirmieji darbai atsirado Mažojoje Lietuvoje XVII–XVIII amžiuje. Domėtis pradėjo Mažojoje Lietuvoje gyvenę ir dirbę žmonės, tautosaką skelbė lietuvių kalbos praktikai ir lietuvių bei prūsų kultūros istorijai skirtuose raštuose. XIX a. tautosaka tapo savarankišku tyrinėjimo objektu. Pradėta sudarinėti pirmieji lietuviškų tekstų rinkiniai, skelbta pavyzdžių. XIX a. pradžioje išleista pirmoji lietuvių liaudies dainų knyga (1825), paskelbti pirmieji dainų tyrinėjimai. Intensyvūs tekstų kaupimo, skelbimo ir tyrinėjimo darbai vyko iki Pirmojo pasaulinio karo. Seniausias žinomas patarlių, priežodžių, mįslių rinkinys (daugiau kaip 100 vienetų) yra išlikęs vokiečių–lietuvių kalbos žodyne Clavis Germanico–Lithvana (rankraštis apie 1675, paskelbtas 1995–1997). Daug patarlių ir mįslių yra Jokūbo Brodovskio lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyno rankraštyje. Išlikusi žodyno dalis ir anoniminis patarlių bei mįslių rinkinys (jo tekstai panaudoti žodyne) – pirmoji didesnė lietuviškų tautosakos tekstų sankaupa. Ja naudojosi daugelis XVIII–XX a. lietuviškų patarlių skelbėjų ir leksikografų. Patarlių bei mįslių išliko ir kitų XVII–XIX a. autorių žodynuose, gramatikose, lietuvių kalbos tyrinėjimuose, istorinio bei etnografinio turinio raštuose – Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybėse (1698), Teodoro Lepnerio Der Preusche Littau, 1690 [Prūsijos lietuvis]. Pirmąsias tris lietuvių liaudies dainas 1745 paskelbė Pilypas Ruigys leidinyje Betrachtung der littauischen Sprache [Lietuvių kalbos nagrinėjimas]. Aštuonias Mažosios Lietuvos lietuviškas dainas 1779 garsiame pasaulio tautų dainų rinkinyje Volkslieder [Tautų dainos] paskelbė Johannas Gottfriedas Herderis. XVIII a. pababaigoje–XIX a. pradžioje Karaliaučiaus universiteto profesorius Martynas Liudvikas Rėza organizavo lietuviškų dainų rinkimą, 1825 paskelbė pirmąją dainų knygą Dainos oder litauische Volkslieder. Knygoje yra 85 lietuviškų dainų tekstai su vertimu į vokiečių kalbą, pateiktos 7 dainų melodijos (užrašytos Endrikio Budriaus) ir teorinis M. L. Rėzos straipsnis. Nuo XIX a. II pusės imta leisti daugiau Mažosios Lietuvos lietuvškų dainų leidinių: G. H. Nesselmanno Litauische Volkslieder (1853), Ch. Bartscho Dainų Balsai. Melodien litauischer Volkslieder (2 t., 1886, 1889), Viliaus Kalvaičio Prūsijos lietuvių dainos (1905). Kristupas Jurkšaitis paskelbė Mažosios Lietuvos pasakojamosios tautosakos rinkinį. Augustas Schleicheris 1857 leidinyje Litauisches Lesebuch und Glossar [Lietuviški skaitiniai ir žodynas] paskelbė chrestomatinio pobūdžio lietuvių tautosakos rinkinį, kuriame daug dainų, pasakų ir sakmių, patarlių, mįslių, frazeologizmų. Daugelis Mažosios Lietuvos tautosakos tekstų, komentarų, straipsnių pateko į Mažojoje Lietuvoje dirbusių ir jos kultūrą tyrusių mokslininkų – A. Leskieno, Adalberto Bezzenbergerio, Eduardo Gisevijaus, Otto Glogau, Peterio Bohleno, Christiano Bartscho ir kitų raštus. Tautosakos skelbta tęstiniuose leidiniuose Preussische Provinzial-Blättter (1829–1845) ir Neue Preussische Provinzialblätter (1846–1864). Tautosakos ir kitos lituanistinės medžiagos rinkimą, skelbimą ir tyrinėjimą skatino 1879 Tilžėje įsteigta Lietuvių literatūros draugija (veikė iki 1923); posėdžiuose ir leidinyje Lietuvių litratūros draugijos pranešimai (Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft) paskelbta mokslinių straipsnių Mažosios Lietuvos tautosakos temomis. Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte lietuvišką tautosaką rinko J. Banaitis, J. Bruožis, A. Vilmantienė, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos, kitų mokyklų moksleiviai su mokytojais J. Užpurviu, S. Semeriu, A. Venclova. Surinktą medžiagą perdavė Lietuvių tautosakos archyvui Kaune; paskelbta Tautosakos darbuose (t. 3, 1937 ir t. 7, 1940). Nuo 6 dešimtmečio vyko Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, Lietuvos konservatorijos (1954 ir 1960), Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros (1980) ir Lietuvių etninės kultūros (1990) draugijų kompleksinės ekspedicijos. Surinkta ir iš kitų šaltinių atrinkta medžiaga su keletu mokslinių straipsnių paskelbta leidinyje Lietuvininkų žodis (1995).

L: Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII amžiuje. [Paruošė Jurgis Lebedys] V., 1956; Lietuvių tautosakos apybraiža. V., 1963; Jovaišas E. Liudvikas Rėza. V., 1969.

Kazys Grigas

Iliustracija: Knygos „Klaipėdiškių dainos“, Vilnius, 1908, viršelis

Iliustracija: Knygos „Bėgau jūružėm, Klaipėdos krašto dainos“, 1997, viršelis

Iliustracija: Patarlė „Mažas kupstas didelį vežimą (par-ap-) verčia“, XVII a. / Iš knygos „Clavis Germanico-Lithvana“, 4 d., 1997

Iliustracija: Lietuvos muzikos akademijos (buvusios Valstybinės konservatorijos) studentai A. Tauragis ir A. Venckus užrašinėja tautosaką Kuršių nerijoje, 1955 / Iš Lietuvos muzikos akademijos Liaudies muzikos laboratorijos fotoarchyvo

Iliustracija: Lietuvos muzikos akademijos (buvusios Valstybinės konservatorijos) studentai Vl. Švedas ir L. Noreikaitė užrašinėja dainas Rusnėje iš M. Jurgelionienės, 1954 / Iš Lietuvos muzikos akademijos Liaudies muzikos laboratorijos fotoarchyvo