jūrinės architektūros paveldas
jrinės architektros pãveldas. Uostamiesčių siluetai, matomi iš jūros, vaizduojami navigacijos knygose-locijose. Jie turėjo ypatingą reikšmę laivininkystėje. Įvairūs navigaciniai statiniai (vedlinių bokštai, locų bokštai), užsilikę iš praėjusių šimtmečių, yra svarbus uostamiesčio urbanistinis paveldas. Visuose Europos uostamiesčiuose yra senasis uosto kvartalas (krantinės su įspūdingais sandėliais, sankrovos aikštės, žuvų turgūs, keleivinių laivų prieplauka, jachtų krantinės su tradiciniu „seilortaunu“, kurio centre visada buvo anglikonų bažnytėlė). Uostamiesčių architektūra pasižymi paprastumu, taupumu ir pragmatizmu. Hidrotechniniai, inžineriniai statiniai, pakeliami ar praveriami tiltai, dokai, slipai uostamiesčiuose turi didelės vertės kaip saviti jūrinės architektūros ir technikos paveldo objektai. Bene savičiausia jūrinės architektūros paveldo rūšis – laivai, visais laikais vadinami „plaukiojančia architektūra“. Jūrinė architektūra formavosi veikiama ypatingų gamtos sąlygų bei aktyvių kitų kraštų įtakų. Įvairiakalbių jūrininkų patogumui uostamiesčių pastatai (smuklės, sandėliai, viešbučiai) turėjo jų vardus atitinkančius simbolius skulptūrų, bareljefų, iškabų pavidalu. Labai dažnai buvo panaudojami inkarai, grandinės, statinės, gelbėjimo ratai ir kita laivų atributika. Iškabose dažnai vaizduoti gyvūnai, paukščiai, vaisiai, burlaiviai ir įvairūs egzotiniai motyvai. Visa tai buvo Klaipėdoje, Karaliaučiuje ir kitur. Žvejų kaimai Kuršių marių pakrantėse Kuršių nerijos pusėje turėjo keletą unikalių ypatumų. Siekiant apsaugoti krantą nuo erozijos, buvo sodinamos nendrės protarpiuose – išyrose jos saugiai laikydavo žvejybos laivus. Nendrės tiko ir stogams dengti. Galu į marias orientuoti mediniai namai turėjo ryškių spalvų frontonus, kurie buvo gerai matomi iš tolo, žvejų namus puošė spalvingi fasadai, gėlių darželiai. Šonu į gatvę ar marias statyti namai su verandomis ir įrengtomis mansardomis buvo prakutusių laivininkų ar pirklių nuosavybė. Prašmatnūs viešbučiai, statyti jau profesionalių meistrų, turėjo daugybę iš vietinių žvejų skolintų architektūros elementų bei formų. Pragmatiški žvejai savo trobesių statybai mielai naudojo impregnuotą sudužusių laivų medieną. Įspūdingiausias žvejų kaimų pasididžiavimas – ąžuolinis burinis laivas (dažnai vadinamas kurėnu). Nuo XVII a. olandų kolonistų sukurtos jo formos be esminių pakitimų išliko iki šiol. Iki 1945 daugybė tokių laivų buvo neatskiriama pamario kaimų dalis.
Kostas Frankas
Iliustracija: Karaliaučiaus uostas, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo
Iliustracija: Klaipėdos miesto Kultūros rūmų kvietimas, 1978 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio