proistorė

próistorė, prešistorė. Istorijos laikotarpis iki rašytinių šaltinių atsiradimo skirstomas į akmens (nuo pirmųjų gyventojų atsiradimo iki XVII a. iki Kristaus), bronzos (1600–500 m. iki Kr.) ir geležies (500 m. iki Kr.–1200 m. po Kr.) amžius. Prūsoje (būsimoje Mažojoje Lietuvoje) proistorė baigėsi XIII a., kai ten gyvenę baltai (prūsai ir kiti) buvo nukariauti Kryžiuočių ordino. I–XIII a. rašytinės žinios apie prūsus, kuršius ir kitus baltus negausios ir atsitiktinės. Senieji vietovardžiai ir archeologiniai radiniai liudija baltų kultūrą šiame krašte besitęsiančią per 3000 metų. Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte baltų kultūros ilgalaikis tęstinumas neabejotinas. Vakarų baltų gyvenamasis plotas archeologiškai vienas turtingiausių Šiaurės Europoje. Proistoriniais laikais ši sritis dominavo kultūriškai, pralenkdama kaimynines. Naujovės iš Pietu ir Vidurio Europos visų pirma plisdavo per Vyslą į Prūsą, ir tik per čia patekdavo į Rytų Pabaltijį bei Gudiją. Palankias sąlygas kultūros plėtrai šiame krašte sudarė geografinė padėtis ir gamta. Atviras išėjimas į Baltijos jūrą, Vysla (kelias į Europos gilumą ir iki Viduržemio jūros) jungė su Pietų ir Vidurio Europa, Nemuno upynas buvo vartai į Rytų Pabaltijo ir Rusijos žemes. Tik iš pietryčių kraštą juosė natūrali siena – miškai ir pelkės. Vienas svarbiausių veiksnių proistorinei krašto kultūros raidai – pajūryje randamas gintaras ir prekyba juo. Baltų įsikūrimas Pabaltijyje susijęs su indoeuropiečių ekspansija į Europą ir jų diferenciacija. III tūkstantmetyje ir antrojo tūkstantmečio iki Kristaus pradžioje Prūsoje iki Nemuno ir Kuršių nerijos buvo išplitusi vietinė Šiaurės Europos naujojo akmens amžiaus kultūra (vadinamoji piltuvėlinės keramikos kultūra). Pagal ano laiko mastą ji buvo pasiekusi gana aukštą lygį. Tada jau žinotas tobulesnis maisto ruošimas, namų statyba, gana komplikuoti laidojimo papročiai, gražiai dekoruota ir gerai degta keramika. Kaip ir visoje Rytų ir Vidurio Europoje, taip ir Pabaltijyje mišo kelios kultūros. Pirmoji archeologų apčiuopiama kultūra su iš rytų atsineštais elementais – rutulinių amforų kultūra. Per kelias kartas iš jos išsivystė virvelinės keramikos kultūra. Pradedant rutulinių amforų kultūra gintaras, kaip eksporto prekė, tapo vis svarbesnis baltų kultūros plėtrai. Daugiausia gintaro buvo gaunama Semboje. Bronzos amžiuje Vakarų ir Rytų Prūsa bei Vakarų Lietuva buvo turtingesnė už kitas baltų apgyventas sritis. Gintaras buvo keičiamas į varį iš Pietų Europos. Stipriausi ir savarankiškiausi baltų kultūros centrai buvo Semboje ir Nemuno žemupio srityje. Per daugiau nei 1000 bronzos amžiaus metų vakarų baltų kultūra tolydžio tobulėjo. Geležį Pabaltijyje imta naudoti ne iš karto (VI–V a. prieš Kristų). Tada įvairioms gentims nuo Juodosios jūros veržiantis į Vidurio Europą prasidėjo neramumai, tačiau baltų kultūra nenukentėjo, prekyba gintaru nenutrūko. Tuomet atsirado įtvirtintos sodybos. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Prūsa (ir visa Rytų Pabaltijo kultūra) išgyveno žydėjimo periodą. To laiko archeologiniuose radiniuose gausu Romos monetų ir jų lobių. Geležies amžiuje ištobulėjo papuošalų, ginklų ir kitų dirbinių iš metalų gamyba, jų radosi vis įvairesnių. Istoriniuose šaltiniuose pasirodė žinių apie aisčius (prūsus) ir atskiras jų gentis. Nuo IX a. atsiradęs prūsų vardas pamažu pakeitė aisčių pavadinimą. Tada užfiksuota dažnos kovos tarp vikingų ir baltų, lenkų bandymai brautis į prūsų žemes, pirmieji mėginimai krikštyti prūsus. Jau kelis šimtmečius iki Ordino invazijos prūsų žemėse vyko karai. Prūsai ir kuršiai buvo ne mažiau karingi už vikingus, pasiekti Daniją ar Švediją grobti ar prekiauti jiems nebuvo sunku. Tuomet vystėsi prekyba ir su slavų kraštais.

L: Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos Priešistorinės kultūros apžvalga – Vakarų baltų kraštas – baltų kultūros centras // Mažoji Lietuva. T I. New York, 1958, p. 11–123.

Narvos kultūra (5300–1750 iki Kristaus), miškų zonos neolitinių žvejų, medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių visuma. Gyventojai lipdė keramiką su organinės kilmės priemaišomis molio masėje, gyveno netitnaginguose Rytų Pabaltijo plotuose; atskirais laikotarpiais minimaliai apdirbdavo titnagą (ankstyvuoju egzistavimo laikotarpiu naudojo mikroskeltinę, vėlyvuoju – plačianuoskalinę apdirbimo techniką). Plačiai naudojo kaulo ir rago dirbinius, vertėsi gintaro gavyba ir apdirbimu. Statė lengvos ir sudėtingesnius stulpinės konstrukcijos antžeminius ir pusiaužeminius pastatus; prie įtekančių ar ištekančių iš ežerų upelių – polinius statinius ir žvejybai skirtas užtvaras. Mirusiuosius laidojo ištiestus aukštielninkus su negausiomis įkapėmis. Nuo vidurinio neolito pradėjo plėtoti gyvulininkystę (nors pasisavinamasis ūkis vyravo iki ankstyvojo bronzos amžiaus pabaigos). Mažojoje Lietuvoje tyrinėtos Cedmaro (vok. Zedmar) A, Cedmaro D, Ančių pelkės, Alknikių gyvenvietės, kuriose aptikta archeologinė medžiaga būdinga pietvakarių Narvos kultūros teritorijai. Mažosios Lietuvos to laikotarpio paminklams didelę įtaką turėjo piltuvėlinių taurių kultūra. V. I. Timofejevas šiuos paminklus priskyrė Cedmaro, R. Rimantienė – Nemuno kultūroms.

Algirdas Girininkas

Iliustracija: Senovės baltų kultūrų arealas V a. iki Kristaus su 1930 valstybinėmis sienomis (žemėlapyje neatsižvelgta į baltų hidronimijos rytuose plotus, kurie tada dar buvo archeologų neištirti)

Iliustracija: Ginklai ir įrankiai: akmens amžiuje / Iš knygos „Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preußenlande“, 1931

Iliustracija: Ginklai ir įrankiai: bronzos amžiuje / Iš knygos „Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preußenlande“, 1931

Nemuno kultūra (5500–2000 iki Kristaus), Pietų Lietuvos, Šiaurės Vakarų Baltarusijos, Šiaurės Rytų Lenkijos, Mažosios Lietuvos ir Vakarų Polesės miškų zonos neolitinių medžiotojų ir žvejų, ekstensyviai ūkininkavusių žmonių bendruomenių visuma. Pagal keramikos formą, titnago dirbinius ir jo skaldymo technologiją Nemuno kultūra skirstoma į: Dubičių (ankstyvojo neolito), Lysaja gora (viduriniojo neolito) ir Dobryj Boro (vėlyvojo neolito). Ankstyvajame neolite pradėjo gaminti smailiadugnius puodus, per visą neolitą daug naudojo titnago, ribotai bendravo su kaimyninėmis Narvos, Dniepro aukštupio ir kitų kultūrų bendruomenėmis. Gyventojai daugiausia vertėsi medžiokle, titnago žaliavos gavyba ir eksportu. Mažosios Lietuvos teritorijoje atskiri šios kultūros paminklai netyrinėti. Jai priklausančios medžiagos aptikta Cedmaro (vok. Zedmar) A, Cedmaro D ir kitų gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose (atskiri archeologai šiuos paminklus priskyrė tik Nemuno kultūrai).

Algirdas Girininkas

Pirmykštė bendruomeninė santvarka. Vakarų baltai, tiesoginiai prūsų protėviai buvusi iškiliausia ir turtingiausia baltų šaka. Prūsoje senieji gyventojai pasirodė vėlyvajame paleolite (X–XI tūkstantmetis prieš Kristų). Į poledyninio laikotarpio tundrą jie atkeliavo iš pietų (nuo Vyslos). Savo gyvenimo būdu, ekonomika ir socialine santvarka prūsai buvę tikri indoeuropiečiai. Ateiviai buvo skirtingo fizinio tipo: ilgagalviai ir siauraveidžiai. Jie atsinešė kitus religinius papročius, statėsi naujos formos pastatus, 8–12 m ilgio: stačiakampius namus (su vienu dideliu kambariu, židiniu viduryje ir prieangiu). Jų sodybos buvo upių, ežerų aukštose pakrantėse bei Baltijos jūros kopose. Kaimai buvę kuopiniai, nedideli iš 10–12 namų. Neolite (IV–II tūkstantmetis prieš Kristų) žmonės pradėjo lipdyti puodus iš molio. III–II tūkstantmečio pradžioje krašte ligi Nemuno ir Kuršių nerijos rytuose buvo išplitusi vietinė Šiaurės Europos naujojo akmens amžiaus kultūra (piltuvėlinės keramikos kultūra). Jos šaknys siekia ligi 15 000 prieš Kristų. Neolito epochos gyvenvietėse (Kuršių nerijoje jų žinoma apie 100) tankiai gyventa žmonių, kurie vertėsi medžiokle ir žvejyba. Svarbus buvo moterų vaidmuo. Nerijoje, netoli neolitinės gyvenvietės, rasta senų žmonių kapų. Mirusiuosius laidojo trobelės pavidalo kapuose, pastatytuose iš akmens blokų ir medžio rąstų. Palaidotieji visada gulėjo ant dešiniojo šono, sulenktomis bei prie krūtinės pritrauktomis kojomis ir pietų link pakreipta galva. Kitų neolitinių palaidojimų aptikta prie Labguvos. Viduriniajame neolite pradėta auginti gyvulius (jaučius, kiaules, ožkas, avis). Ankstyvoji žemdirbystės forma buvo kaplinė; žemę dar apdirbdavo moterys; tuo metu pasirodė ir pirmieji arklai – vyrų darbo įrankiai. Didėjo vyrų vaidmuo visuomenėje, stiprėjo tarpgentiniai ryšiai, plėtėsi mainai. Žmonės pradėjo sėslųjį gyvenimo būdą. XVI–V a. prieš Kristų pradėta naudoti žalvario, nuo V a. prieš Kristų – geležies įrankius. Žalvario amžiaus gyvenvietės rodo, kad laikyti gyvuliai. Ant kapo buvo supilamas žemas sampilas; kapuose buvo laidojama 1–3 ir daugiau žmonių; labai dažnai kape buvo palaidojamas ir paaukotas gyvulys: jautis, arklys, šernas ar avis. Toliau plėtojantis žemdirbystei, gyvulininkystei ir amatams, vyrų vaidmuo visuomenėje tapo pagrindinis; Apie II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigą matriarchatą pakeitė patriarchatas. Gyventa didelėmis šeimyninėmis bendruomenėmis; jose kaupėsi turtas, kurį reikėjo saugoti; prasidėjo bendruomenių kova dėl geresnių ganyklų ir laukų. Pirmąjį tūkstantmetį prieš Kristų pradėta stiprinti gyvenvietes, įrenginėti piliakalnius. Tūkstantmečio viduryje susidarė teritorinės bendruomenės. Jos narių santykius reguliavo paprotinė teisė, ginčus sprendė bendruomeninės sueigos arba seniūnas. X–XI a. susiklostė pagrindinės prielaidos intensyviai žemdirbystei (atsirado žagrė, imta sėti žiemkenčius, naudoti reguliarų trilaukį).

L: Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija, V., 1997.

Proistorės paminklai. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos kultūros vertybėmis bei paminklais laikyta daug svarbių piliakalnių, senieji kapinynai, išgarsėję lobiai bei archeologiniai radiniai. Tarp jų išskirta: akmens amžiaus kaimai Cedmare, Juodkrantės gintaro lobis, Šernų kapinynas (ir ten rasta bronzinė figūrėlė), Drabnavos lobis Semboje, senasis kapinynas Romintos girioje (su 25 palaidojimais iš 500 m. iki Kr. laikotarpio), kapinynas prie Varnikų ties Bladija, aukso lobis iš Hammersdorfo, vikingų kapinynas iš Kaupo ties Viskiautais, sidabro lobis iš Marienhofo Semboje, vikingų kapinynai Linkūnuose, Girdavoje ir Stangenwaldėje, degintiniai kapai Rūsiuose, gausūs kapinynai Semboje, senieji kapai Sandyčiuose, senieji pylimai Margiuose ir Arnavoje. Daug archeologinių radinių buvo sukaupta Prussia ir kituose muziejuose, įvairiuose rinkiniuose. II pasaulinio karo pabaigoje kai kas buvo evakuota į Vakarus, dalis jų pasiliko krašte ir dažniausiai buvo suniokota (taip žuvo nepublikuoti rankraščiai, tyrėjų užrašai, buvusių eksponatų aprašymai ir kita). Proistorės paveldo fragmentai dabar saugomi įvairiose šalyse (dar skaitykite Prussia-Sammlung).

L: Die vorgeschichtliche Zeit Ostpreußens // Boetticher A. Die Bau- und Kunstdenkmäler der Provinz Ostpreussen. H. 8. Königsberg, 1898; Kemke H. Ein Beitrag zur Chronologie der ostpreussischen Gräberfelder mit Berücksichtigung der Nachbargebiete // Schriften der Physikalisch-ökonomischen Gesellschaft zu Königsberg i. Pr. Jhrg. XL (1899); Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg. H. 7. Insterburg, 1901, S. 9–11; Bezzenberger A. Bronzezeitliche Beziehungen Ostpreussens zum Kaukasus. 1914; Aberg N. Ostpreussen in der Völkerwanderungszeit. Upsala. Leipzig, 1919; La Baume W. Die Bevölkerung Ostdeutschlands in vorund frühgeschichtliche Zeit. Danzig, 1925; Grigat F. Aus grauer Vorzeit. Langensalza, 1927; Gaerte W. Urgeschichte Ostpreußens. Königsberg, 1929; Engel C. Beiträge zur Gliederung des jungesten heidnischen Zeitalters in Ostpreussen. Riga, 1930; Gaerte W. Kulturentwicklung im vorgeschichtlichen Ostpreußen // Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preußenlande. Königsberg, 1931; Engel C. Die Bevölkerung Ostpreussens in vorgeschichtlicher Zeit. 1932; Nagevičius V. Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra VIII–XIII a. Kaunas, 1935; Engel C. Vorgeschichte der Altpreussischen Stämme. Bd. I. Königsberg, 1935; Engel C. Aus ostpreußischer Vorzeit. Königsberg, 1935; Puzinas J. Vorgeschichtsforschung und Nationalbewustsein in Litauen. Kaunas. 1935; Engel C., La Baume W. Kulturen und Völker der Frühzeit im Preußenlande. Königsberg, 1937; La Baume W. Ost- und Westpreussen in germanischer Vorzeit. 1940; Senn A. Ostpreussens Vorgeschichte sprachlich belichtet // Germanic Review, 15, 1940, Nr 1; Hoffman J. Die spätheidnische Kultur des Memellandes. Königsberg, 1941; Puzinas J. Mažosios Lietuvos proistorės bruožai // Aidai, 1948, Nr. 18; Šturms E. Der ostbaltische Bernsteinhandel in der vorchristlichen Zeit// Commentationes Balticae. I. Bonn, 1954, S. 197–206; Jankuhn H. Denkmäler der Vorzeit zwischen Nord- und Ostsee. Kulturströmungen und Völkerbewegungen im alten Norden. Schleswig, 1957; Okulicz J. Pradzieje ziem pruskich od poznego paleolitu do VII w. n. e. Wroclaw I dr., 1973; Antoniewicz J. Baltowie zachodni w V w. p. n. e–V w. n. e. Olsztyn, 1979; Rimantienė R. Nida. Senųjų baltų gyvenvietė. V., 1989; Кулаков В.И. Древности пруссов. VI–XIII в.в. М.1990; Archäologische Entdeckungen in Ostpreußen. Lüneburg, 1993; Prūsijos kultūra. Senovės baltų kultūra. V., 1994; Кулаков В.И. Пруссы. (V–XII в.в.). М.1994; Vilutis J. Goto-baltische Beziehungen // Darbai ir dienos. 3 (12). Kaunas, 1996, p. 99–113; Šimėnas V. Prūsų kilmės beieškant // Baltų archeologija. 1997, Nr. 1 (10). p. 2–6; 1998, Nr. 1–2 (11–12), p. 2–16; Okulicz-Kozaryn Ł. Dzieje prusów. Wroclaw, 1997; Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija. V., 1997; Zur Vorgeschichte der Prußen. Tolkemita-Texte. 54. Dieburg, 1998; Archäologie im Prußenland. Tolkemita-Texte. 57. Dieburg. 1999; Užmirštieji prūsai. V. 1999; Rimantienė R. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. V. 1999.

Iliustracija: Archeologiniai radiniai iš Kaupo ties Viskiautais (Semba) / Iš knygos „Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia für die Vereinsjahre 1896–1900“, 1900

Iliustracija: Archeologiniai radiniai iš Kaupo ties Viskiautais (Semba) / Iš knygos „Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia für die Vereinsjahre 1896–1900“, 1900

Iliustracija: Archeologiniai radiniai iš Kaupo ties Viskiautais (Semba) / Iš knygos „Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia für die Vereinsjahre 1896–1900“, 1900