Ilja Erenburg

XX a. žydų kilmės sovietinis rašytojas, publicistas.

Erenburg Ilja 1891 I 27 Kijeve 1967 VIII 31 Maskvoje, žydų kilmės sovietinis rašytojas, publicistas. Rašė rusiškai. 1905–1907 dalyvavo bolševikų veikloje. 1908 suimtas ir paleistas iki teismo, paspruko į Prancūziją. 1917 grįžo į Rusiją. Nuo 1921 laikraščio Izvestija korespondentas Paryžiuje, 1936–1937 – Ispanijoje. Svarbiausi kūriniai – romanai: Padenije Pariža, 1941–1942 [Paryžiaus žlugimas; apie Prancūzijos kapituliavimą Vokietijai; Stalino premija 1942], Buria, 1947 [Audra; apie ikikarinį ir karo metų sovietinį didvyriškumą; Stalino premija 1948]. Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios Erenburgas buvo karo korespondentas įvairiuose frontuose, rašė publicistinius straipsnius (apie 3000), kupinus neapykantos vokiečiams; kai kurie paskelbti keliuose rinkiniuose Vojna, 1942–1944 [Karas]. Erenburgo kūryba SSRS buvo išleista 8,8 mln. egzempliorių tiražu. Nuo 1944 Erenburgas buvo III Baltarusijos fronto štabo propagandistas, vienas iš Karaliaučiaus krašto gyventojų genocido įkvėpėjų. 1945 sausį išleido atsišaukimą į sovietinius karius, raginusį prievartauti Karaliaučiaus krašto moteris ir žudyti, nes „nėra nekaltų vokiečių, kalti visi ir gyvieji, ir mirusieji“. Po karo Erenburgas buvo paskirtas SSRS įsteigtos Pasaulinės Taikos tarybos vicepirmininku (1952 apdovanotas Lenino premija „Už taikos tarp tautų stiprinimą“).

Vytautas Šilas