galindai
galndai, gentys, gyvenusios baltų arealo pietiniame, vakariniame ir rytiniame pakraštyje. Vakarų galindai – prūsų gentis, gyvenusi Galindoje, tarp Geldapės ir Narevo upių. Pietuose ribojosi su mozūrais, rytuose – su jotvingiais, šiaurėje – su bartais ir nadruviais, vakaruose – su pagudėnais, pietvakariuose – su sasnais (baltai, žemėlapis). Galindų teritorijos šiaurės ir rytų ribos nėra visiškai aiškios (vieni galindams skiria žemes iki didžiųjų Prūsų ežerų, kiti mano juos gyvenus ir į rytus nuo minėtų ežerų). II a. juos mini geografas Ptolemėjas. Archeologiniais duomenimis, I–II a. didžiausią įtaką turėjo galindų gentys, gyvenusios į vakarus nuo Mamrų ežero (Prūsų ežeryne). III–IV a. galindai gyveno ir prie Alnos (Priegliaus intako), Paserijos (įteka į Aismares), Dravantos ir Osos (Vyslos intakų) aukštupių. V–VI a. galindų kultūros centras buvo Alenšteino apylinkėse. Plėtėsi žemdirbystė ir amatai, vyko intensyvūs mainai su Krymu, Padneprės, Padunojės, Pareinės kraštais bei su kaimyninėmis slavų gentimis. Tuo metu galindų kultūra buvo labiausiai pažengusi iš visų baltų genčių. Mirusiuosius galindai laidojo sudegintus, dažnai urnose; moterų kapuose gausu importinių papuošalų, vyrai buvo laidojami su nedegintais žirgais (pastarieji dažnai su puošniomis kamanomis). Šią V a.–VII a. I pusės galindų kultūrą dalis vokiečių archeologų nepagrįstai skyrė germanams (herulams) arba slavams. VII a. II pusėje galindų kultūra ėmė nykti, jų paminklų iš VIII–XII a. žinoma mažai. Lenkų metraštininkai galindus vadina žemdirbiais, nuo XII a. šalia laisvųjų žemdirbių minimi ir vergai. Manoma, kad XII a. vieni galindai žuvo kovose su mozūrų kunigaikščiais arba buvo išvesti į nelaisvę, o kiti išsikėlė į jotvingių, nadruvių ir sembų žemes. Petro Dusburgiečio kronikos teigimu, XIII a. II pusėje Galinda buvusi negyvenama, apaugusi miškais. Jos žemes užgrobė Kryžiuočių ordinas ir pasidalijo su Varmės vyskupu. Nuo XV a. galindų žemes kolonizavo vokiečiai ir lenkai mozūrai. Galindoje ir gretimose žemėse vėliau (iki XVII a.) susidarė Mozūrų istorinė sritis. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių tyrėjai Gertruda ir Hansas Mortensenai teigė, kad per Kryžiuočių ordino karus Galinda, kaip ir gretimos vakarų baltų žemės, virto dykra, autochtonų galindų visai nelikę. Tačiau archeologai, kalbininkai, tarp jų Grzegorz Bialuński veikale Osadnictwo regionu Wielkich jezior Mazurskich od XIV do początku XVIII wieku – starostwo leckie (giżyckie) i ryńskie, 1996 [Didžiųjų Mozūrų ežerų regiono apgyvendinimas nuo XIV a. iki XVIII a. pradžios – Leko (Giżycko) ir Ryno seniūnijos], Maria Biolik ir kiti įrodė, kad g. tarpumiškėse išliko ir po kryžiuočių užkariavimų bei prūsų sukilimų – iki XV a. prasidėjusios vokiečių kolonizacijos.
Rytų galindai gyveno Protvos upės baseine (dabar Rusijos Gagarino ir Možaisko apylinkės), jie minimi 1057 ir 1147 Hipatijaus metraštyje. Archeologai jiems skiria V–VIII a. Moščino kultūrą. Buvo asimiliuoti rytų slavų. Išlikę vietovardžiai liudija, kad šių genčių kalba turėjusi rytų ir vakarų baltų tarmių ypatybių. Yra nuomonių, kad rytų galindai tik VII a. atėję į Pamaskvę iš vakarinės galindų srities (Gerard Labuda, V. Vilimbachov) arba yra Rusios kunigaikščių iš Galindos atvaryti ir čia apgyvendinti belaisviai (Nikolaj Karamzin, Vladimir Antonovič, Vladimir Pašuta). Be to, manoma, jog tai tėra paprasčiausias vardų sutapimas.
Adolfas Tautavičius