Prūsų–kryžiuočių karas (1231–1274)

Prsų–kryžiuõčių kãras (1231–1274). Per jį Kryžiuočių ordinas pavergė pagonis prūsus ir Prūsoje sukūrė savo valstybę. Jį rėmė popiežius, Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatorius ir kryžininkai iš Vakarų ir Vidurio Europos. Karą pradėjo Ordino krašto magistro Hermanno Balko vadovaujamas kryžiuočių būrys, Mazovijos kunigaikščių įkurdintas Nešavos pilyje (Vyslos žemupio kairiajame krante) ir jos apylinkėse. 1231 jie persikėlė į dešinįjį krantą, Kulmo žemėje pastatė senąsias Torūnės (1231), Kulmo (1232) pilis. 1233 pabaigoje Ordino didelė kariuomenė įsiveržė į Pamedę, prie Zirgunės upės sumušė pamedėnų gausią kariuomenę ir dalį šios žemės užėmė. Iki 1234 Ordinas galutinai išstūmė prūsus iš Kulmo žemės ir čia įsitvirtino. Iš jos pradėjo pulti gretimas prūsų žemes, pirmiausia pagal Vyslą Baltijos jūros link ir pagal Aismares į šiaurės rytus Priegliaus ir Nemuno žiočių link. Kryžiuočiai stengėsi vasarą nuniokoti puolamą sritį, sumušti prūsus atvirame lauke, užimti ir sunaikinti jų pilis. Strategiškai svarbiose vietose pastatyta naujų pilių – Ordino atsparos punktų. Artėjant žiemai, daug kryžininkų būrių grįždavo į tėvynę, pastatytose pilyse palikę kryžiuočių įgulas. Ordino veiksmus rėmė Kujavijos, Krokuvos, Vroclavo, Pamario kunigaikščiai, Mazovija. Iš pradžių prūsų žemės (ir net jų dalys) gynėsi atskirai, vėliau kartais jungėsi bendrai kovai per Pirmąjį prūsų sukilimą (1242–1249) ir per Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274). Kryžiuočiai ėmėsi prūsų diduomenę pervilioti į savo pusę (už išdavystę garantuota asmens laisvė ir turto neliečiamumas). Kryžiuočiams į talką 1234 atvykus Meiseno markgrafui Henrikui su 500 riterių, iki 1236–1237 buvo užkariauta visa Pamedė. 1237 pasidavė pagudėnai, 1238 kryžiuočiai užėmė prūsų atramos prie Aismarių punktą – Honedą. 1240 prie jos sumušta jungtinė varmių, notangų ir bartų kariuomenė. 1241 šie prūsai pripažino kryžiuočių valdžią. Ordino ir Lübecko pirklių rengtą puolimą sustabdė 1242–1249 prūsų sukilimas. Per jį susidarė prūsų žemių konfederacija. Nuslopinę sukilimą, su pasidavusių žemių (Pamedės, dalies Varmės ir Notangos) prūsais 1249 sudarę Christburgo taiką, kryžiuočiai toliau puolė Notangą. Nors 1249 XI 30 Kriukų mūšyje jie smarkiai pralaimėjo (žuvo 54 Ordino riteriai), iki 1251–1254 Varmės, Notangos ir Bartos priešinimasis buvo palaužtas. 1252–1254 Ordinas pradėjo pulti Sembą. Didžiausias žygis įvyko 1255 (P. Dusburgietis nurodė 60 000 karių; skaičiai padidinti), vadovavo Čekijos karalius Otokaras II Pšemyslas, dalyvavo Ordino didysis magistras Poponas Osternachas. Per jį kryžininkai Tvankstės vietoje prie Priegliaus žiočių pastatė Königsbergo (Karaliaučiaus) pilį; prie jos vėliau išaugo miestas. Dalis sembų didikų gavo iš Ordino privilegijų ir perėjo jam tarnauti. Semba pavergta iki 1257. Nors XIII a. pabaigoje visos prūsų žemės priklausė Ordinui, tačiau jo valdžia dar nebuvo tvirta. Tolesnis prūsų–kryžiuočių karo etapas – Didysis prūsų sukilimas, po kurio prūsai buvo galutinai pavergti, dalis išnaikinta, kiti pabėgo į Didžiąją Lietuvą. 1274–1283 kryžiuočiai pavergė nadruvius, skalvius, dalį jotvingių. Savo pasipriešinimu vakarų baltai ilgam sustabdė vokiečių veržimąsi į kitų baltų (pirmiausia lietuvių) žemes, sudarė sąlygas sustiprėti Lietuvos valstybei.

L: Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1864–74; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Ewald A. Die Eroberung Preussens durch die Deutschen. Buch. 1–4. Halle, 1872–86. Maschke E. Der deutsche Orden und die Preussen. Berlin, 1928; Matusas J. Senovės prūsų žemės nukariavimas. K., 1940; Tumler M. Der Deutsche Orden im Werden, Wachsen und Wirken bis 1400. Wien, 1954; Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Anysas M. Senprūsių laisvės kovos. Chicago, 1968; Mažiulis V. Prūsai ir kiti vakarų baltai // Prūsijos kultūra. V., 1994; Matulevičius A. Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje // Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Okulicz-Kozaryn J. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997.

Stanislovas Buchaveckas

Algirdas Matulevičius

Hermannas von Salza iš Šventosios Romos (Vokietijos) imperatoriaus Friedricho II 1226 kovo mėn. išsirūpino aukso bulę, kuria gavo imperijos kunigaikščio titulą ir visas teises būti krašto, kurį nukariaus, savininku. Taip pagonių prūsų žemės buvo atiduotos Ordinui. Sistemingai slinkdami į prūsų žemes ir jose statydami savo pilis, kryžiuočiai iki 1242 jau buvo užkariavę žemutinį Pavyslį (pamedėnų žemę). Nuo Aismarių kryžiuočiai veržėsi gilyn į kraštą, įvesdami savo tvarką, vertė prūsus statyti savo pilis ir reikalavo mokėti dešimtinę. Kryžiuočių sėkmę 1242 nutraukė Pirmasis prūsų sukilimas. Sudarę sąjungą su Pamario kašubų kunigaikščiu Sventopelku, sukilėliai užvaldė ar sunaikino daugelį Ordino pilių. Po 1245 Ordino padėtis pasunkėjo, nes popiežius Inocentas IV kariavęs su Friedrichu II, negalėjo suteikti reikiamos pagalbos, o Vokietijoje vyko vidaus karas. 1249 pasirašęs Christburgo taiką ir 1252 – taiką su Sventopelku, Ordinas galėjo tęsti ekspansiją. 1253 pastatytos Kreuzburgo, Klaipėdos pilys. 1259 Žiemgalos–Žemaitijos pasienyje pastatyta stipri Duobės pilis. Prie Mituvos ir Imsrės žiočių Kryžiuočių ir Livonijos ordinai pirmą kartą pastatė bendrą Jurbarko (vok. Georgenburg) pilį. Prūsijoje pasklidus žiniai apie Ordino nesėkmę prie Durbės (1260), nukariauti prūsai ėmė bruzdėti. Sukilimą paskatino žiaurus Lencenbergo pilies valdytojo Volrado Mirabilio poelgis. Jis pasikvietė 50 žymių prūsų ir juos su visa pilimi sudegino. Kryžiuočiai kraštą galėjo išlaikyti tik ginkluota jėga. Iš Romos kurijos buvo gautas leidimas nepaklusniuosius įkalinti, imti įkaitus, keldinti iš ūkių į kitas vietas. Po paskutinio didesnio prūsų laimėjimo prie Barštyno popiežius pradėjo kviesti kryžiuočius iš visos Europos. Ordino padėtis stabilizavosi. Nors prūsai ir labai stengėsi, sukilimą jie pralaimėjo. Iki 1283 buvo įveiktos visos prūsų gentys. Jie pateko į vergų padėtį, daugelis iš savo žemių buvo išvaryti į rytines apytuštes sritis. Tik likę ištikimi Ordinui vitingai gavo daugiau teisių.

Dar skaitykite prūsų sukilimai.

LE

Nijolė Būdvytienė

Iliustracija: Kryžiuočiai, 1231 persikėlę per Vyslą kovai su prūsais, įsitvirtino tūkstantmečiame ąžuole, vėliau toje vietoje išaugo Torūnės miestas / Iš žurnalo „Karys“, 1965, Nr. 3 (1410)