bulės

bùlės, iškilmingi svarbius bažnytinius reikalus aptariantys Romos popiežių raštai; kanonizacijos, nominacijos, nuostatai, privilegijos, kiti dekretai. Bulės gali būti leidžiamos visai Katalikų Bažnyčiai, kuriai nors tautai ar etnosui, bažnyčios provincijai, vyskupijai, vienuolijai, religinei bendruomenei. Bulės buvo skirtos ir misijoms, kurios virto kryžiaus karais Baltijos regione ir iš esmės nesiskyrė nuo XI–XII a. tokių pat karų Levante. Pasikeitė tik jų mastas ir organizacija. Misijų vykdytojams tiesiogiai vadovavo popiežiai. Ši institucija XIII a. pasiekė didžiausios galybės, drauge su Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriumi popiežiai buvo įtakingiausia Europos universalioji jėga. To meto bulėse atsiskleidžia popiežių požiūrio į pagonis esmė: jų gyvenimas esąs „nedorybių kelias“, jų laukia atpildas – „mirtis savo neteisybėje“. Tačiau iškiliausieji popiežiai (Inocentas III, Inocentas IV) su Lietuvos valdovu Mindaugu praktikavo ir taikųjį krikštą. Bulės – viena svarbiausių popiežių politinės koncepcijos raiškos priemonių, politikos baltų kraštuose ideologinis pagrindimas. Nuo XII a. pabaigos popiežiai leido daug bulių, tiesiogiai susijusių su pastangomis apkrikštyti ir pavergti baltus. Teisės istoriko Povilo Pakarklio nepilnais duomenimis, vien 1217–1265 buvo išleista 114 bulių. Baltams priešiškų bulių leidimo pradininkas yra popiežius Inocentas III. Kryžiaus žygius į Baltijos kraštus ir Rusią jis 1199 prilygino žygiams prieš arabus. 1210 pavedė Gniezno (Lenkijoje) vyskupo globai Prūsos vienuolius ir naujakrikštus. 1216 patvirtino, kad Liubavos ir Lansanijos sritys yra Prūsos vyskupo Kristijono valdos. Popiežius Honorijus III 1217 paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį prieš prūsus, paragino naujakrikštus mokėti kunigams dešimtinę, suteikė Prūsos vyskupui galią teikti kryžiaus žygių į Prūsą dalyviams tokius atlaidus, kokie buvo teikiami vykstantiesiems į Jeruzalę, 1218 jiems garantavo nuodėmių atleidimą, vyskupui Kristijonui pavedė uždrausti prūsams pardavinėti geležį, ginklus ir druską. Popiežius Grigalius IX 1230 paskelbė „šventąjį karą“ prieš prūsus ir pakvietė visus prūsų kaimynus krikščionis jame dalyvauti. Inocentas IV 1245 įsakė Gniezno arkivyskupui priversti Pamario kašubų kunigaikštį Sventopelką atsisakyti sąjungos su Lietuva ir prūsais, 1254 paragino krikščionis vykti kovoti prieš lietuvius prie Klaipėdos. Mindaugui apsikrikštijus (1251), Inocentas IV bule įteisino krikščionišką Lietuvos karalystę. Popiežius Aleksandras IV 1257 nustatė, kad niekas negali atsipirkti pinigais nuo padarytų įžadų kovoti prieš pagonis lietuvius ir jotvingius, 1260 jis leido kryžiuočiams bausti prūsus kalėjimu ir imti įkaitus, kad priverstų kariauti kryžiuočių pusėje, statyti ir stiprinti jų pilis. Popiežius Aleksandras IV paėmė į savo globą visus kryžiuočių užgrobtus pagonių kraštus ir perleido juos valdyti Ordinui, nustatė, kad Ordinas Prūsijoje ir Kurše turi valdyti 2/3 užkariautų žemių, o trečią dalį perduoti vyskupui.

Pakarklis P. Popiežiai – lietuvių tautos priešai. V., 1948; Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. V., 1987.

Edvardas Gudavičius