Göttingeno tyrinėtojų būrelis

Göttingeno tyrintojų būrẽlis (vok. Der Göttinger Arbeitskreis), Kryžiuočių ordino, vėliau Prūsijos, Vokietijos valdytų Rytų ir Vidurio Europos kraštų tyrėjų grupė, nuo 1946 veikusi prie Göttingeno universiteto Vokietijoje. Tai laikotarpis, kai Vokietija per Antrąjį pasaulinį karą neteko didelių baltų ir slavų etninių žemių plotų. Göttingeno tyrinėtojų būrelio tikslas – įrodyti tariamą vokiečių „taikią kultūrinę misiją“ užkariautose žemėse, jų „nuopelnus“ kitoms tautoms, pvz., ir prūsams bei lietuviams. Formuluojama Rytų Europos, kaip vokiškumo, vokietybės regiono, politinė koncepcija. Göttingeno tyrinėtojų būrelio ideologijos pagrindėjas – Götzas von Seile (1893–1956; nuo 1939 kurį laiką gyveno Karaliaučiuje). Göttingeno tyrinėtojų būrelio prezidentas buvo Herbertas Krausas, reikalų vedėjas – baronas Joachimas von Braunas (g. 1905 Rytprūsiuose). Gausiose knygose, brošiūrose, mokykliniuose vadovėliuose, tęstiniuose leidiniuose, periodikoje, atlasuose bei žemėlapiuose buvo stengiamasi perrašyti Prūsos ir Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, vokišką Prūsijos valstybės bei Rytprūsių istoriją, nutylėti arba sumenkinti nepatinkamus šaltinius bei faktus. 1946–1963 Göttingeno tyrinėtojų būrelio nariai parengė ir išleido 274 knygas (ne vien vokiečių, bet ir anglų, prancūzų, ispanų, portugalų kalbomis). Siūlyta revizuoti po karo su rytų kaimynais nustatytas Vokietijos sienas. Göttingeno tyrinėtojų būrelis įsteigė knygyną, archyvą. Vokiečių ordino užkariavimai ir žiaurumai prūsų ir vakarinių lietuvių žemėse teisinami kryžiaus karų idėja. Göttingeno tyrinėtojų būrelio nariai buvo ir žymūs istorikai Kurtas Forstreuteris bei Waltheris Hubatschas. Jie ir jų bendraminčiai pritaria kitų Göttingeno tyrinėtojų būrelio autoritetų Gertrūdos ir Hanso Mortensenų teorijai, neva lietuvininkai (mažlietuviai) nesą Mažosios Lietuvos autochtonai, o tėra XV ir XVI a. pradžioje į dykrą Skalvoje bei Nadruvoje atsikėlę didžialietuviai kolonistai, o anksčiau iki pat Nemuno gyvenę prūsai. Neigė artimą prūsų ir lietuvių giminystę. Tačiau Göttingeno tyrinėtojų būrelio narys W. Grunertas prieštarauja Gertrūdos Mortensen dykros teorijai, pažymėdamas, kad šioje teritorijoje nuolat gyveno medžiotojų, žvejų, bitininkų bei kitų autochtonų. Anne Marie Reinold mokykloms skirtoje brošiūroje Die Siedlungstätigkeit des Deutschen Ordens in Preussen, 1961 [Vokiečių ordino kolonizacinė veikla Prūsijoje] teigė, kad prūsai nykę ne dėl vokiečių riterių grobiamosios politikos bei vėlesnės germanizacijos, o dėl „aukštesnės vokiškos kultūros“. Hellmuthas Heckeris, Hansas Hopfas stengėsi įrodyti, kad 1939 III 22 Lietuva gera valia, o ne dėl grasinimų bei ultimatumų „grąžinusi“ Vokietijai Klaipėdos kraštą. Heinzas Burnelaitis veikaluose Friedrich der Große, 1961 [Frydrichas Didysis] ir Preussen Erbe und Auftrag, 1962 [Prūsijos paveldas ir pašaukimas] viliasi, kad Prūsija, po karo panaikinta kaip valstybė, atgimsianti kaip ir Europos branduolys Vokietija. Vertingų objektyvių veikalų apie Mažosios Lietuvos vietovardžius ir jų surusinimą, apie Eitkūnų, Ragainės miestus, senuosius matavimo vienetus parašė Herbertas Kirrinnis.

L: Gelžinis M. Kaip po karo Göttingene buvo perrašyta Mažosios Lietuvos istorija // Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V, 1996, p. 391–416.

Algirdas Matulevičius