įkurtuvės

įkurtùvės, kūrės, įsikėlimo į naują namą, butą iškilmės. Senovės lietuvių įkurtuvės buvo ugnies į naują patalpą įnešimo ar namų dvasių pagerbimo šventė. Mato Pretorijaus (XVII a.) žiniomis, Mažojoje Lietuvoje įsikuriant pirmiausia buvo atliekamos magiškos apeigos – į naują patalpą įleisdavo gaidį ir vištą, kad galimos nelaimės ištiktų tik juos. Manė, kad šie paukščiai pašvęsti namų globėjoms (dvasioms), todėl jų nepjaudavo maistui, paskui sunešdavo turtą ir keldavo vaišes. Įkurtuves mini ir Simonas Daukantas. Žinoma, kad į naujas patalpas (nakčiai) lietuviai įleisdavo katę arba šunį. Po to šeimininkai, nešdami šv. Agotos duoną, apeidavo naują namą, jo kertes aprūkydavo šventintomis žolėmis, apšlakstydavo švęstu vandeniu, iškilmingai įnešdavo ugnį iš senųjų namų židinio. Įkurtuvių dieną šeimininkai nieko neskolindavo, kad skolintojas su paskolintu daiktu neišsineštų namų laimės. Į naują namą stengtasi įsikelti lyginę savaitės dieną, per Mėnulio pilnatį (manyta, kad gyvenimas bus laimingesnis ir turtingesnis). Įkurtuvėse dalyvaudavo kaimynai ir artimi giminės, atnešdavo dovanų; ateiti be jų reiškė linkėti nelaimės. Nuo XIX a. vidurio įkurtuvės virto paprastomis vaišėmis su šokiais ir dainomis. Įkurtuvės buvo keliamos ne vėliau kaip savaitė po įsikėlimo.

Angelė Vyšniauskaitė