Priekulė
Prekulė, Prekula, Prekla (vok. Prökuls), bažnytkaimis Klaipėdos apskrityje, Minijos upės dešiniajame krante, 20 km į pietryčius nuo Klaipėdos. Apylinkės gyventos nuo seno – rasta naujojo akmens amžiaus gyvenvietės liekanos, senųjų gintarinių dirbinių, 2 romėniškų monetų dideli lobiai, naujojo geležies amžiaus įkapių, didžiulis III–XII a. kapinynas. Livonijos (vėliau Kryžiuočių) ordinui nuo 1252 įsitvirtinus Klaipėdoje, klostėsi senas vieškelis iš ten į Nemuno deltą bei Ragainę. Per Minijos upę keltasi ties dabartine Priekule, toliau į Klaipėdą keliauta sausu kalvagūbriu tarp drėgnų slėnių. Ties Minija (2) (Minijos karčema) – senoji perkėla per upę, pakilumoje ties senųjų vieškelių kryžkele palaipsniui klostėsi Priekulės gyvenvietė. Kryžkelę užėmė prekeiviai bei kulmiškojo dvaro sodyba. Piečiau pastatyta koplyčia (vėliau toje vietoje ir didelė bažnyčia; Priekulės parapija). 1541–1542 minėtas gyventojas Lucas Prekoll (Pregkoll) iš Paminijos kaimo. 1590 jau veikė Priekulės parapinė mokykla. 1609 apylinkes nusiaubė Lenkijos kareiviai. Septynerių metų karo pradžioje Rusijos kariuomenė apgriovė Priekulę ir jos bažnyčią, nužudė kunigą Wesselį (1757). Priekulei atsikurti padėjo jos patogi geografinė padėtis – senieji vieškeliai įvairiomis kryptimis, Kuršių marių uostai Drevernoje bei Strykyje. 1817 kulmiškajame dvare (Priekulės riteriškasis dvaras) ir karališkojo valsčiaus buveinėje gyveno 96 žmonės, buvo 6 ugniakurai; Priekulės palivarke – 65 ir 2. Gretimose pelkėse aptikus gintaro, pradėta jo kasyba. 1846 kaime ir valsčiaus buveinėje gyveno 128 žmonės (kalbėję vokiškai ir lietuviškai), buvo 13 gyvenamųjų pastatų; dvare – 168 ir 10. XIX a. viduryje per Priekulę nutiesus plentą ir geležinkelį Klaipėda–Šilutė–Tilžė, išpardavus kulmiškojo dvarelio valdas naujosioms statyboms, bažnytkaimis pradėjo sparčiau augti, statyta daug mūrinių pastatų, susiklostė naujos gatvės, kūrėsi įvairios draugijos (Priekulės dviratininkų draugija, Priekulės giedotojų draugija, Priekulės jaunikaičių draugystė, Priekulės lietuviškoji mergų draugystė). 1880 I 1 pradėtas leisti laikraštis Tiesos Prietelius, 1882 Konservatyvų draugystės laiškai; 1891–1893 – Alyvų lapai. 1884 pradėtas statyti evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas, 1885 – naujasis tiltas per Miniją. Teisėjavo Ernstas Wichertas, aprašęs apylinkių gyvenimą. 1903 pastatyti parapijos namai su didele sale. 1904 įsteigtas „Sandoros“ draugijos skyrius. 1905 kaimas valdė 319 ha žemės, gyveno 521 žmogus (tarp jų 8 žydai), buvo 43 gyvenamieji pastatai. Tuomet Priekulės dvaras valdė 1257 ha žemės, gyveno 249 žmonės, buvo 14 gyvenamųjų pastatų. Nuo 1910 spausdintos Evangeliškos kalendros. 1912 kaime ir dvare gyveno 780 žmonių; veikė valsčiaus teismas, geležinkelio stotis, garlaivių prieplauka, pašto, telefono ir telegrafo skyriai. Veikė viešbutis (A. Eliseit – Elisaitis), 7 užeigos namai su restoranais, taupomoji-skolinamoji kasa, spirito varykla, spaustuvė ir knygrišykla (Priekulės spaustuvės), lentpjūvė, sūrinė, 3 kepyklos, malūnas, 2 mėsinės, 2 kalvės, 2 plytinės; leistas laikraštis. Buvo daug įvairių parduotuvių, amatininkų dirbtuvių. Darbavosi teisininkai, gydytojas, vaistininkas. Veikė 2 dvarai. Plėtrą skatino garsūs metturgiai, veikusios žuvų, javų, gyvulių ir kitos prekyvietės. Prekybos dienomis į Priekulę susirinkdavo daugybė žmonių iš apylinkių, atvykdavo pirkliai iš toliau. Buvo pastatyta baptistų bažnyčia, kitų konfesijų maldos namai. 1923 įkurtas šaulių būrys. 1925 Priekulės kaimas valdė 322 ha žemės, gyveno 712 žmonių; Priekulės dvaras (su Braciškių ir Strykių palivarkais) valdė 989 ha, gyveno 209 žmonės. Tuomet Priekulė buvo valsčiaus centras su savo policijos stotimi. Priekulė augo toliau kaip viena reikšmingiausių Klaipėdos krašto gyvenviečių. 1939 gyveno apie 2000 žmonių, be kitų įstaigų dar veikė Krašto draudimo įstaiga, lietuvių privati mokykla, Klaipėdos miesto taupomoji kasa, Tautinio lietuvių banko skyrius, elektros stotis, Lietūkio skyrius, veterinarijos gydykla, nauja pieninė, nauja didelė mokykla, nauja katalikų bažnyčia, įvairios lietuvių organizacijos. Buvo susiklosčiusi vaizdinga gyvenvietė – nedidelis miestas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje įsiveržę sovietiniai kareiviai padegė evangelikų liuteronų bažnyčią, naująją mokyklą, dvarelio rūmus. Taip išdegė Priekulės centrinė dalis. Sovietinės okupacijos metais dar stovėję bažnyčios mūrai nugriauti, nušluotos senosios kapinės šventoriuje (žymiųjų žmonių palaikų liekanas parapijiečiai išvežė perlaidoti į Elniškės kapines), griauti ar perdirbinėti vaizdingi senieji pastatai, planuota pagal sovietų standartus pertvarkyti senąją gyvenvietę. Priekulės naikinimas kiek sustabdytas tautinio Atgimimo metais.
L: Jankus G. Prökuls. Kirchspiel und Marktort im Memelland. Iserlohn, 1984; Purvinienė M., Purvinas M. Priekulei – miesto paminklo statusą // Lietuvos aidas, 1990 XII 5; Purvinas M., Purvinienė M. Priekulės plano struktūros ypatybės // Kultūros paminklai. 3. V., 1996, p. 158–163; Purvinas M., Purvinienė M. Priekulė // Statyba ir architektūra, 1997, Nr. 9, p. 28–30; Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio / sud. Barauskienė E. Kaunas, 2005.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Atvirukas su Priekulės miestelio vaizdais, ant jo – laiškas, rašytas 1899. Atviruką išleido Priekulės prekybininkas Ludwigas Rahnas / Iš Gerhardo Jankaus knygos „Priekulė Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras“ (vokiškai, 1984) ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų
Iliustracija: Priekulės turgaus aikštė su Maxo Beero karčema, kurioje vyko lietuviškos sueigos, 1898–1915 prekiauta lietuviškais kalendoriais. Atviruką išleido Priekulės prekybininkas Ludwigas Rahnas / Iš Gerhardo Jankaus knygos „Priekulė Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras“ (vokiškai, 1984) ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų
Iliustracija: Jono Moliniaus spaudos kioskas Priekulėje, apie 1905 / Iš Domo Kauno rinkinio
Iliustracija: Joninės Priekulėje, 1932 / Iš Gerhardo Jankaus knygos „Priekulė Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras“ (vokiškai, 1984)
Iliustracija: Vymerio tiltas per Miniją ties Minijos karčema, XX a. pradžia / Iš knygos „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“ (sudarytoja Edita Barauskienė), 2005
Iliustracija: Priekulės geležinkelio stotis, 1930 / Iš MLEA
Iliustracija: Bekonų supirkimas Priekulės geležinkelio stotyje, iki 1944 / Iš Domo Kauno rinkinio
Iliustracija: Priekulės gaisrininkai ties Priekulės turgaus namais – prekybos hale, 1930 / Iš MLEA
Iliustracija: Knygos „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“ (sudarytoja Edita Barauskienė) viršelis, 2005
Iliustracija: Gerhardo Jankaus knygos „Prökuls Kirchspiel und Marktort im Memelland“ viršelis, 1984
Iliustracija: Kryžius sovietinės NKVD aukoms Priekulėje, 1992
Iliustracija: Priekulės miestelio architektūros paveldas – užeigos namų pastatas iš kiemo pusės, dešinėje buvusi renginių salė, 1992
Iliustracija: Mūrinis puošnus gyvenamasis namas Klaipėdos gatvėje, 1996
Iliustracija: Dviaukštis vietinės gamybos raudonų plytų pašto pastatas
Iliustracija: Priekulės gyvenamojo namo durys, 1996
Iliustracija: Priekulės gyvenamojo namo gonkai, 1996
Iliustracija: Profesionaliosios architektūros gyvenamasis namas, – XX a. pradžios Klaipėdos krašto miestelių pastatus įvairino tinko puošmenos, 1996
Iliustracija: Schema. Priekulė, iki 1944 / Pagal Gerhardą Jankų